Trijų vaikų mama gerbūvį susikūrė manipuliuodama giminaite – mokėjo ir už kreditus

Paaiškinsiu kodėl. Aš visada norėjau studijuoti, gauti gerą darbą, ištrūkti iš provincijos miestelio, todėl mokiausi it apsėsta. Užsitarnavau „moksliukės“ pravardę ir krūvą patyčių. 

Seseriai užteko to, kas yra čia pat ir lengvai pasiekiama. Būdama kur kas gabesnė nei aš, turėdama didesnį potencialą, ji spjovė į nuobodžius mokslus ir leidosi ieškoti nuotykių. Nuotykiai baigėsi neplanuotu nėštumu. Teko vos baigus mokyklą eiti prie altoriaus. 

O aš išvažiavau studijuoti į Vilnių. Studijuodama nesėdėjau tėvams ant sprando (ten jau sėdėjo bedarbė sesuo, jos vyras ir naujagimis sūnus). 

Radau darbą. Iškišusi liežuvį plėšiausi nuo ryto iki vakaro. Iki šiol prisimenu tą nuovargį, kada grįžusi į nuomojamą butą pajėgi tik nusispirti batus ir šiaip ne taip nuvilkti savo kūną iki lovos.
Įprastoms studentiškoms linksmybėms, išgertuvėms ir net meilei nebeliko laiko ir jėgų.  Aš vien dirbau, mokiausi ir vėl dirbau.

Dengė sesers skolas
 
Pirmasis sesers vyras prisiėmė krūvą greitųjų kreditų. Sesuo paskambino isterikoj klykdama ir raudodama. Iš savo menkų santaupų padėjau seseriai išsimokėti jo skolas. 

Baigusi universitetą supratau, kad šiame žiauriame pasaulyje manęs išskėstomis rankomis nelaukia. Neatsiras įtakingas dėdė, niekas nepaties raudono kilimo vedančio į palaimingą klestėjimą. Jei noriu ko nors pasiekti, turiu sukąsti dantis ir dirbti, dirbti, dirbti. Kito kelio tiesiog nėra. 
 
Tuo tarpu sesuo išsiskyrė, susižavėjo kitu vyru ir pagimdė nuo jo antrą vaiką. Dukrytę. Po poros mėnesių naujai iškeptas tėvelis nusprendė, kad šeimyninis gyvenimas jam per sunkus ir pasipustė padus. 
Sesuo skambino kiekvieną dieną. Verkdama, grasindama viską baigti. Skundėsi, kaip jai nepakeliamai sunku. Guodžiau, žadėjau padėti kuo galiu. 

Mylėjau sūnėną ir dukterėčią taip, kaip įmanoma mylėti kito žmogaus vaikus. Vos nutaikiusi progą, apsikrovusi dovanomis važiuodavau aplankyti sesers ir jos mažylių. Neskaičiuodama pinigų pirkau sauskelnes, mišinukus, žaislus, knygeles, rūbelius. Tėvelis palaidūnas net negalvojo mokėti alimentų, sesuo vertėsi iš vaikams mokamų pašalpų. 

Kai dukterėčia susirgo, kad seseriai nereikėtų laukti begalinėse eilėse, nuvežiau jas pas pažįstamą specialistą. Apmokėjau konsultaciją ir tyrimus. Kai sūnėnas panoro dviračio, nupirkau jam dviratį. Kai panoro planšetinio kompiuterio, nupirkau kompiuterį. 

Sesuo rado trečią vyrą ir pagimdė trečią vaiką, o tėvai atidavė jiems pusę namo. Sugraudinta istorijų apie sunkiai gyvenančius sesers vaikus ir vedama kažkokios nesuvokiamos kaltės (juk man sekasi darbe, kylu karjeros laiptais) padėjau kuo galėdama. Mokėjau už stogo remontą, boilerį. 

Kad virtau paprasčiausia melžiama karve, supratau tik šiemet. Nusprendusi pailsėti susiplanavau atostogas ir užsisakiau seniai svajotą kelionę į Tailandą. Džiaugiausi kaip vaikas, kol nesugalvojau paskambinti seseriai. 

„Kokia dar kelionė! – apsiputojo ji – dar nesusitvarkėm namų!“
 
Šito tikrai nesitikėjau. Sesuo pradėjo vardinti: sūnus išaugo striukę, o dukra – batus, jauniausiai dukrytei reikia vitaminų, vyrui reikia susiremontuoti mašiną... Jaučiau, kaip pamažu užverda kraujas ir mane nuo galvos iki kojų užlieja įniršio banga.  

Giliai įkvėpiau ir išrėžiau, kad nuo šios dienos jų finansinės problemos – ne mano našta. Jei sesuo nori susitvarkyti namus, lai tvarkosi iš savo pinigų, pagal savo galimybes. Dovanas vaikams dovanosiu, bet tik gimtadienio ir švenčių proga. Ir žinoma proto ribose. 

Sesuo net žagtelėjo. „Bet pas mane vaikai“, – pabandė paskutinį kozirį ir tada mano kantrybė trūko galutinai. 

„Čia ne mano vaikai!“ – atrėžiau ir atjungiau telefoną. 

Numetusi jį ant lovos, kai pyktis nuslūgo, mintyse perverčiau mūsų gyvenimą. Aiškiai kaip niekada suvokiau, kad mano sesuo septynerius metus mane be jokio sąžinės graužimo išnaudojo ir visą laiką dangstėsi vaikais. Įgudusiai manimi manipuliavo, kad išpeštų naudos. Nežinia, kiek kartų jai siūliau eiti studijuoti ir įgyti specialybę. 

„Negaliu, pas mane vaikai“, – kartojo ji. Kiek kartų siūliau jai padėti susirasti darbą. „Negaliu pas mane vaikai“, – vis teisinosi. Siūliau jai išvažiuoti į užsienį (mano gera draugė būtų ją priėmusi, padėjusi įsitvirtinti). „Negaliu, pas mane vaikai“, – atšaudavo. 

Nuo tos dienos jai neskambinu ir nerašau. Skaudu, bet sveikas egoizmas paėmė viršų. 

Iškilo pasirinkimas: susigadinti santykius su artimiausiais žmonėmis, bet atgauti savo gyvenimą. Tai ir pasirinkau. Negaliu daugiau palikti visko kaip buvę ir toliau gyventi svetimomis bėdomis. 

Jei nuolankiai vilksiu ant pečių vis gausėjančią sesers šeimą, pati niekada nesukursiu šeimos. Jei toliau rūpinsiuosi sesers vaikais, niekada nesusilauksiu savo vaikų. 

Viskas paprasta ir aišku: pradėjome tomis pačiomis sąlygomis, tuose pačiuose, tų pačių tėvų namuose. Aš nieko savo seseriai ir jos vaikams neskolinga. Ir taip jau atidaviau daugiau nei kitas atiduotų. 
Lagaminus į kelionę krausiuosi be jokio sąžinės graužimo. Nusipelniau pabūti egoistė.