Parašė vyrukas apie Valentaitę, per daug, matai, nori moterys. Vajė vajė, paverkim. Šitas autorius kiekvienam straipsnyje apie moteris pabrėžia, kaip jos, kvailės, nenori paprastų. Kokios išlepusios moterys, tik protingų ir sėkmingų dairosi.
Ankstesnė karta buvo labiau motyvuota. Vyrai dirbo, siekė, norėjo tapti sėkmingais. Kiti ir tapo. Pažiūrėkit į Arūną Valinską, į Andrių Tapiną, į Liudviką Andriulį – kokie vyrai! Ir kokios šalia jų moterys. Vieni kitų verti partneriai, stiprūs ir ambicingi.
Netikiu, kad jie švaistė jaunystę verkšlendami, jog nėra paprastų merginų. Ne, jie dirbo, arė juodai, kad susikurtų gerą gyvenimą ir išlaikytų šalia savęs jo vertą moterį. O moterys, savo ruožtu, padėjo, stengėsi, kad namai būtų jaukūs ir gražūs, pačios siekė beprotiškų karjeros aukštumų. Apie jokį paprastumą kalba nėjo.
O dabar? Kaip gaila, kad nori tik protingų ir sėkmingų vyrų. Tai kokių mums norėt – durnų ir tingių? Su tokiais norais porą rasi greičiau, neneigiu. Kvailų, neambicingų, ant sofos išsidrėbusių bernų pilni kampai.
Vienas pažįstamas džiaugiasi, kad jo mergina jam neknisa proto net kai jis daug sėdi prie kompo. Oho, čia tai pasiekimas! Gyvenimo tikslai – sėdėt prie kompo. Reikalavimas būtų, kad dar kotletų prie to kompo atneštų. Šaunuoliai, vaikinai, taip ir toliau.
Tradicinio dabartinio vaikino diena. Atidirba savo 8 valandas samdomam darbe. Ne tokiam, kurį mėgsta, nes kaip galima mėgt darbą – jų akimis, svarbu, kad būtų pakenčiamas. Kuo mažiau paprasto darbo už kuo didesnius pinigus. Toks jų tikslas.
Grįžta po to darbo dejuodamas, kaip pavargo (aš suprantu, mane irgi užknistų visą dieną leist nuobodžioj vietoj, kuri tau dzin). Lenda į treningus ir gulasi. Ant sofos, į fotelį, už kompo stalo. Įsijungia ekranus ir atsipalaiduoja. Jei turi draugę, ji atneša valgyt. Pasimyli kartais automatu, o savaitgalį išjuda į kokį bariuką su draugeliais.
Netikiu, kad nors vienai protingai merginai toks vyras būtų svajonė. Ką toks pasieks? Kokie jo tikslai? Ir kalba ne tik apie pinigus, bet apie vidinį varikliuką, kuris daro žmogų įdomiu. Kuo man gali būt įdomus bernas, kuriam pačiam viskas neįdomu?
Pažįstu ne vieną nuostabų vyrą. Jie turi savo mėgiamus darbus, savo įdomius laisvalaikio pomėgius. Dažniausiai siaurą draugų ratą, nes su bet kuo nesueina. Su jais gali padiskutuoti ir apie politiką (iš tikrųjų padiskutuoti, o ne pastumti, kaip Lietuvoj blogai), ir apie meną. Jie žino, kas yra Malėvičius, ir kas parašė „Faustą“.
Todėl kai vaikinai sako, kad nori „paprastumo“, mane krato nuo tokių žodžių. Nori, kad moteris būtų be nuomonės, be pretenzijos, ir kad neknistų proto, kodėl jie gyvena nieko vertą gyvenimą. Ir kiekvieną protingą moterį, dėl savo pačių kiaušų mažumo, mėgina pažeminti.
Jie reikalauja, kad gamintum, rūpintumeisi namais ir nezystum. Reikalauja būti paprasta, nesusireikšminti. Siekti pagal savo galimybes, nešokti aukščiau bambos. Nedažyt baltai sienų, nes išsiteps, ir neit į gero darbo pokalbį, nes gavus vietą būtų viršvalandžių. Reikalauja s u s i p r a s t i n t i .
Buvęs vaikinas man sakė, kad esu pasipūtusi. Snobė. Kritiška. Na, taip, aš nesu paprasta. Daug skaitau. Mėgstu teatrą, kiną, politinę satyrą ir užsienio žinių laidas. Rūpinuosi savo išvaizda. Laisvalaikiu geriau renkuosi renginį nei bobišką TV laidą. Dievinu savo darbą ir stengiuosi jame pasiekti kuo daugiau.
Jis sakydavo: „Būk paprastesnė.“ Aš atsakydavau: „Būk pagaliau vyras.“
Tikrai nesileisiu, kad mane žemintų iš mamytės pasturgalio ką tik išlindę tingūs olochai. Todėl jis ir buvęs vaikinas. Tikiu, kad sutiksiu savęs vertą.
O jūs, paprastumo mylėtojai, irgi sutikit geriau tokias mergaites, kuriom įdomu klausytis jūsų genialios išminties apie emigracijos privalumus ir alaus rūšių skirtumus. Nes jeigu apsigyvensit su normalia moterimi, ji ilgai jūsų šūdmaliavimo nepakęs. Tada vėl apsiverksit, kad visos nori užsieniečių.
