Kepyklėlėje išgirdus, ką kalba pardavėjos, kaunietei išgaravo noras pirkti

Esu dažna vienos Kauno kepyklėlės klientė. Porą kartų per savaitę užsuku į Kauno prekybos centre esančią kepyklėlę, ji man kaip tik prie darbo. Kepiniai ten nuostabūs, dar neteko nusivilti. Bet darbuotojos, darbuotojos...

Kokios geros nuotaikos beateičiau, pardavėjos visada ją pagadina. Susiraukusios, kaip mano tėvukas sakydavo, it šūdo kandusios. Garsiai aptarinėja savo reikalus, net aptarnaudamos pirkėją rėkaujasi tarpusavyje, plepa. Kartais, jeigu mažai žmonių, net neatsisuka į pirkėją, kol nebaigia sakinio kolegei.

Jeigu toks bendravimas būtų pasitaikęs tik kartą ar du, tikrai nieko nerašyčiau. Maža ką, gal bloga nuotaika, sunki diena, kitos problemos... Visi esam žmonės, nereik būt susireikšminusiam ir tikėtis, kad visi tau šypsosis ir plos. Bet kai tai būna kiekvieną kartą atėjus, darosi nesmagu. Visgi, esi pirkėjas, o jautiesi kažkokiu trukdžiu.

Jokie mandagumai nepadeda. Kaip bepasisveikintum, ką mandagaus bepasakytum, nė vienos šypsenos atgal, o kartais ir akių nepakelia. Labiausiai erzina, kad jeigu tuo metu perdėlioja bulkutes ar valo lentynos paviršių, tai tu nesi prioritetas. Lauksi dvi minutes ar penkias – tol, kol baigs svarbų darbą ir teiksis į tave pažiūrėti.

Vieną kartą atėjau vakare, norėjau į svečius nunešti skanėstų. Tikrai būčiau padariusi kepyklai pelno, nes ruošiausi pirkti du nemažus maišus itališkų keksiukų ir vieną – brangiųjų kanelių. Paskutinė valanda prieš uždarymą, eilėje prieš mane tik viena močiutė.

Močiutė rinkosi batoną. Kai bandė paprašyt prekės, išgirdo: „Palaukit.“ Laukė ilgai, kol pardavėja baigs valytis aplinkui. Pagaliau sulaukusi dėmesio, močiutė per stiklą parodė, kurio batono norėtų. Ir ką išgirdo?

„Mielai, tuoj įdėsiu į maišelį“, – ne, ne tokius žodžius. Taip būtų tik įprastoje aptarnavimo vietoje.

„Gerai, bet tai nebūtina stiklo tapšnot!“ – atkirto pardavėja. Močiutė gal jau neprigirdi, perklausė, ką ana sakė.

„Stiklo, sakau, nečiupinkit, ką tik nuvaliau!“ – riktelėjo jai.

Žinokit, apsisukau ir nuėjau. Net nieko nebepirkau. Į svečius nuvykau be gardėsių, bet nebenorėjau nieko iš tų moterų pirkti. Kam, kad ir mane už kažką aprėktų?

Tos moterys akivaizdžiai nesupranta, kad yra įmonės veidas. Pelnas iš dalies priklauso nuo jų. Jeigu atmosfera būtų malonesnė, lankyčiausi ten dar dažniau. O dabar, nors kepiniai ir puikūs, priekaištų tikrai neturiu, bet vis rečiau norisi užsukti.

Mielos kepyklos darbuotojos, jeigu taip nemėgstate žmonių ir klientai jums tik trukdo, pagalvokit – gal jums geriau tiktų kitas darbas. O jeigu jau esate šiame, malonėkit neatbaidyti dar jums ištikimų pirkėjų. Ačiū.

***

„Bendraukime“ bandė susisiekti su kepyklėlės direktoriumi ir prašė pakomentuoti moters pasakojimą. Taip pat užklausa dėl komentaro buvo nusiųsta į puslapį feisbuke. Tačiau nei į vieną, nei į kitą užklausas įmonė neatsakė. Kelis kartus skambinus į kepyklėlę atsliepta nebuvo.

Praėjus kelioms dienoms po straipsnio publikavimo, kepyklėlės direktorius susisiekė su redakcija ir visgi pateikė komentarą. Jis dėkojo už informaciją ir teigė galintis pakomentuoti tik bendrąja prasme, kadangi konkrečios moters pasakojime minimos situacijos nežino.

„Kadangi kepyklėlių tinklas per Lietuva yra didelis, laikas nuo laiko sulaukiame skundų, atsiliepimų.Dalis skundų būna teisingų, dalis būna absurdiškų, dalis melagingų, siekiant neaiškių tikslų. Likusi dalis - pagyrimai dėl produkcijos ar aptarnavimo.

Yra pastebėta, kad neigiamų skundų, kurių, kaip ir minėjau, dalis teisingų, kita dalis - neaišku, kas dėl ko, sulaukiam, kai yra pilnatis. Ar pilnatis daro įtaką žmonių elgsenai negaliu pasakyti, bet kad tai įvyksta dažniausia per pilnatį yra teisybė“, - sakė jis.

Dar jis pabrėžė, jog dažnai klientai patys kalti dėl konfliktų.

„Kiekvieną dieną lankausi kepyklėlėse, tai pats esu matęs ne vieną situaciją, kai konfliktas įvyksta kliento dėka ir užsibaigia grasinimu iš kliento pusės. Yra buvę, kai konfliktas įvyksta iš pardavėjų pusės, to neneigiu.

Konfliktas prie mano akių yra įvyko, kai pardavėja maloniai aptarnavo senesnio amžiaus pirkėją, kuri lėčiau rinkosi gaminį ir atsiskaitė, o kitas, stovintis eilėje, pradėjo mėtyti replikas, kad pardavėja galėtų greičiau suktis... Bet yra dedamos visos pastangos tam, kad visi būtų patenkinti ir kiltų ko mažiau nesusipratimu“, - tvirtino kepyklėlės direktorius. 

Taip pat direktorius įsitikinęs, jog straipsnis - siekiantis neaiškių tikslų ir melagingas. 

„Ar galima taip juodinti įmonę?“ - klausė jis.