Būti vienišam – nepriimtina
Reikėjo turėti teisėtą antrąją pusę ir palikuonių dėl turto paveldėjimo, kad jis neatitektų kokiam vietiniam hercogui. Žengiant vis arčiau dabarties, apskritai neturėti antros pusės buvo kažkas negero, kaip tai vienas ar viena? O vaikai? Kaip šitaip? Bėgant laikui ir pasaulio bei visuomenės požiūriui į santykius laisvėjant ir tolerantiškėjant šiandien daug kas yra absoliuti norma, o vos prieš kelis šimtus ar keliasdešimt metų būtų įvarę infarktą Jūsų močiutei ar promočiutei.
Po gilią praeitį knistis nežadu, nors nesąmonių netrūko visais žmonių istorijos laikotarpiais, bet vis rečiau sutiksi tokių atvejų, kur štai ėjo sau vaikinas, pamatė merginą, šmaukšt jai per galvą su kuoka, nusitempė į urvą ir viskas – šeima, paprasta, ar ne?
Štai kolegė pasakojo, kaip tais laikais, kai buvo tik laidiniai telefonai, kurių numeriai buvo surašyti didelėse ir storose telefonų knygose, ji ėjo į pasimatymą su jaunuoliu. Jie žinojo vienas kito vardus ir daugmaž kur gyveno, daugiau nieko. Jie susitarė, kad po savaitės susitiks konkrečioje vietoje ir konkrečiu laiku, praėjo savaitė ir ką Jūs manot? Jie susitiko toje vietoje sutartu laiku. Pamėginkite tai įsivaizduoti šiandien? Aš bandžiau – nepavyko.
Apskritai, sunkiai įsivaizduojame savo gyvenimą be mobiliųjų telefonų, be interneto. Jei kokio penkiolikmečio paklaustum, ką reiškia raudonas ragelis ir žalias ragelis jo išmaniajame telefone bei iš kur atsirado pasakymai „Pakelti ragelį“ ir „Padėti ragelį“, turiu tokį vidinį įtarimą, kad liktumėte nesuprasti. O buvo laikai…
Keičiasi vertybės
Dabar atrodo, kad taip seniai buvo tie laikai, kaip pats Gediminas kėlė midaus taurę, kai ieškodavome klasės draugo namų telefono numerio telefonų knygoje ir skambindavome visiems iš eilės Petrams Petraičiams, kol rasdavome tą, kurio ieškojome.
Laikai, kai namų darbus darydavome atsisėdę su knyga ir sąsiuviniu prie stalinės lempos. Laikai, kai susirašinėjome su vasaros stovyklos draugais laiškais – pačiais tikriausiais popieriniais laiškais, ant kurių klijuodavome pašto ženklus palaižę liežuviu.
O kur dar visokios greitosios programėlės? Apps‘ai taip vadinami? Paspaudi „Like“, prabrauki ekraną į dešinę ir va prašau – jūs atradote vienas kitą. Deja, tokie atradimai dažniausiai baigiasi net neprasidėję, nes pasirinkimą lemia tik nuotrauka, t.y. išvaizda. Deja, pabendravus ir supratus, kad esate iš skirtingų pasaulių ir absoliučiai skirtingais požiūriais į viską, kad ieškote skirtingų dalykų, tą keistoką ir dirbtinį bendravimą tenka tiesiog nutraukti, apraudant sugaištą laiką.
Kodėl pažinčių nebeieškome viešose erdvėse? Atsakymas paprastas. Kam vargti, gaišti laiką bandant užkalbinti, bandant patikti? O čia tik pyst kokiai 100 anketų išsiuntei: „Liabuka, ka tju“ ir sulauksi kokio 10 proc. atsakymų – „success“. Greita ir efektyvu, nepasiginčysi. O jei bendraujant kažkas nepatiko? Spaudi „užblokuoti“ ir ramu, gali tęsti savo paieškas amžinosios meilės link toliau.
Kaip šiandien suprantame, kas yra meilė? Koks tai jausmas? Vienareikšmio atsakymo nėra ir nebus, galit pamiršti visas saldžias nesąmones apie amžiną meilę, gilų ir tyrą jausmą – atgyvena. Niekas šiais laikais nebučiuotų „miegančiosios gražuolės“, kad toji pabustų, juk gerai, kai miega. Niekas nepultų į slibino liepsnų saugomą pilį, gali likti be plaukų pageidaujamose vietose ir tikrai, patikėkit, tikrai niekas nesibastytų su bateliu rankoje, ieškodamas, kam jis tiks, nes neatsimena iš veido, kaip atrodė toji nuostabi mergina. Keičiasi laikai, keičiasi žmonės, keičiasi vertybės – tikriausiai, ar bent jau požiūris į visa tai.
Solidūs pasiūlymai internete
Pasidalinsiu neišdildomais įspūdžiais iš savo asmeninės patirties internetinių pažinčių platybėse. Taip, turiu keletą anketų, nors tai ir gėdingai skamba, bet jų neištrinu ir kartais, tikrai retai, bet kartais, kai esu visiškoje neviltyje, įsijungiu šiuos portalus ir ten susirašinėju su tikrai nepaprastais žmonėmis, ne tik lietuviais.
Kartais atlieku stebėtojo vaidmenį ir su pasimėgavimu skaitau viešoje puslapio erdvėje, pavyzdžiui, neva labai karštoje linijoje, rašomas nesąmones (kitaip nepavadinsi to, patikėkit). Štai vienas žavus jaunuolis (amžius, kaip teigiama anketoje, 30 metų) rašo: „50 išlaisvintų atspalvių yra kai per Valentino dieną nusiperki 50 skirtingų spalvų dažų, vienas prisigeri ir girtas juos visus „išlaisvini“ ant naujos kiliminės dangos“. Jaučiu vyras kalba iš patirties, bet kokia pagarba – vos kelios skyrybos klaidos.
Skaitau toliau ir gaunu netikėtą asmeninį pasiūlymą, kuriam neįmanoma atsispirti: „Labukas norėtum pasimyleti 3 h viešbutį pas mane kotas 29 cm“. Vyrukui 28 metai, o jau tokiais solidžiais pasiūlymais mėtosi.
Nepraeina nė kelios minutės ir vėl gaunu nepaprastą laiškutį nuo žavingo 41 metų jaunuolio: „Hello 100“ – tai jau trečia tokia pati žinutė iš šio žmogaus, žinučių dažnis – maždaug para. Svarstau, gal tas „100“ turėtų išsiversti į kokį man nežinomą „emotikoną“? Ir kam tas „Hello“, jei vartotojo vardas lietuviškas.
Daug mįslių ir paslapčių slypi šiose žinutėse – jaučiu. Nespėjau nei arbatos pasidaryti, o štai ir trečiasis donžuanas veržiasi į mano pasaulį – „ištvirkęs vyras tiks?“ – po truputį pradedu suprasti tas merginas, kurios guodžiasi, kad internetinės pažintys skirtos ištvirkavimo, o ne rimtų santykių paieškai. Apipilta tokiu nepaprastu dėmesiu bendrauju toliau, štai vyrukas be nuotraukos (po to paaiškės, kodėl) rašo: „Labas, fainai atrodai? Tai ar pavyksta rasti ko ieškai?“
„Laba, gaila negaliu to paties pasakyti apie tave. Ne itin – juk be nuotraukos žmogus anketą sukūręs“, – atsakau.
„O ko ieškai?“ – teiraujasi toliau.
„Foto neatsiųsi?“ – klausimu atsakau jam.
„Va toks?“ – atsiunčia foto. Padėkoju.
„O ko tu ieškai?“ – vėl klausia.
„Vyro“, – atsakau.
„O meilužio nereikia?“ – štai ir atsakymas, kodėl nėra foto.
„Nereikia“, – atkertu.
„Jei kada nusibos save pirštais tenkinti ir norėsis su tikru vyru, parašyk“, – stipru, bet turint galvoje atsiųstąją nuotrauką, kažkaip darosi negera ir jaučiu, vakarienė gali ilgai neišsilaikyti, atrašau tiesiai šviesiai: „Vos neapsivėmiau nuo vaizdinio mintyse“.
„Žemas lygis – galvoju, va žmogus nors pripažįsta“, – teisinasi.
„Žiauriai žemas. Net apgailėtina, sakyčiau“, – atrėžiu.
„Čia tavo… Knygų daugiau skaityk“ – vau, galvoju, jei nepasirašau ant „to reikalo“, tai jau žemas lygis ir knygų daugiau reiktų skaityti, gal nuo knygų pasidarysiu paleistuvė? Šis susirašinėjimas sukelia manyje filosofinių minčių antplūdį ir jų apimta atrašau: „Omg, juokiuosi balsu“. Nes na tikrai linksma, kai pagalvoji apie šią situaciją.
„Matosi, kad gydytojo reikia“, – replikuoja man.
„Nepasirašau po kelių laiškų ir staiga tapau psichine? Šis susirašinėjimas tikrai keliaus viešai. Čia aš, aišku, galvoju apie savo „rašliavą“ – negi tokio perliuko neįdėsiu – žinoma, kad įdėsiu!“ – sakau jam.
„Ir dar „TV pagalbą“ išsikviesk, nes ten tavo lygio lochus rodo“ – pila man įžeidinėjimus kaip iš gausybės rago, o aš mėgaujuosi.
„Kadangi tu žiūri, žinai geriau?“ – deja, bet į šį laišką atsakymo nebesulaukiau. O gaila, manau, būtume galėję šį įžeidinėjimų diskursą dar šiek tiek tęsti. Čia gal reiktų paminėti, kad vyrukui 36 metai – nors kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad jaunimėlis rašo kažkaip korektiškiau.
Liko nesuprasta
Įsijungiu ir kitą puslapį, skirtą internetinėms pažintims. Pirmoji žinutė: „Labutis, gal domintų neįpareigojantys santykiai, malonumas? Esant reikalui būtų ir plotukas“. Juokiuosi net ašaros trykšta, man, kaip moteriai, turinčiai nuosavą naujos statybos butą, tas „plotukas“ buvo kažkas tokio, dėl ko pratrūkau juoktis, atrašau humoristiškai: „Plotukas? Prajuokinai, negaliu… Plotukas :D“. Bijau, likau nesuprasta, nes atsakymo taip ir nesulaukiau, matyt, būsiu įžeidusi, matyt, emocijų geriau nereikšti tekstu. Mano klaida.
Tarp daugybės žinučių „Ką veiki“, „Labukas, gal domina nuotikei“, „Susipažynkim“ ir t.t., atrandu visai padoriai rašantį vaikiną, kuris negaili komplimentų, nesiūlo nuotykių ir rašo gražiai, su šypsenėlėmis. Išsiaiškinu, kad vaikinas 4 savaites dirba Prancūzijoje, o dvi laisvas savaites praleidžia Lietuvoje pas mmą, kur yra du „jo“ šunys, nors atsižvelgiant grynai tik į laiko intervalus, ten turbūt labiau mamos šunys. Na ir vėlgi, pareiškiu aš savo nuomonę, ech be reikalo, savo nuomonės geriau nereikšti, nes jei, neduokDie nesutaps su interesanto nuomone ir požiūri – lauk bėdos!
„Net nežinau iš tiesų, ko čia ieškai? Turint galvoje, kad keturias savaites nebūni Lietuvoje, kažin, ar įmanoma, kažką surasti“, – svarstau.
„O kodėl neįmanoma? Manai tai per didelis laiko tarpas? – nesupranta jis. (Amm, taip? 4 savaitės svetur ir 2 savaitės čia). – Įmonėje dirba virš 90 žmonių ir visi beveik kažkaip gyvena ir niekam poroje netrukdo tas atstumas. Tai čia dar mažai labai kiti išvyksta 12 savaičių“.
Mąstau, jei kitiems gerai – valio! Kas aš, kad kitiems nurodinėčiau, bet man tai nebūtų priimtina. Taigi, nevyniodama į vatą rašau: „Aš manau, kad neįmanoma ir man tai nebūtų priimtina. – Ieškau čia antros puses. O tu?“
„Man keistas tavo teiginys, kad neįmanoma. Koks skirtumas, kur aš esu... Galų gale ir darbą galiu pakeisti. Tada sėkmės tau ieškant vaikino kuris stovėtų ryta vakarą prie vartelių ir rymotų tavęs grįžtančios. Geros kloties, sėkmės ir iki“, – ir štai čia jau prasideda ta dalis, kur „tas niekšas galvoja kitaip nei aš (sušaudyt jį!).
Atrašau su humoru, vėlgi, negi pyksi ant žmogaus, reikia į viską žvelgti linksmai ir su sarkazmu: „Na, o tau sėkmės surasti merginą, kuri mėnesiais lauktų, nes nemanau, kad tokia greitai atsiras (juk reikia atgal sėkmės palinkėti, ar ne?). Rymotų? Oi, negaliu, juokiuosi balsu. Koks ribotas gali būti žmonių suvokimas, gal mamytės paklausk, patars ką nors, kaip bendrauti“, – po tiek mano palinkėjimų ir nemažo kiekio vitamino C gaunu atgal stipriai.
„Geriau surasti tą vienintelę, kuri lauks, kad ir kiek tai užtruks. Nes tokių žiurkyčių barakudų kaip tu pilni kampai“, – atrašo man ir, nepatikėsite, gaunu bloką! – Iš fainos, užburiančių akių merginos per sekundę tapau žiurkyte ir barakuda – o šiaip tai mieli gyvūnai, kai pagalvoji.
Geriau jau vienai
Ne, mąstau, reikia susiimti ir pradėti su viskuo sutikti, viskam pritarti ir po viskuo pasirašyti, nes kitaip liksiu amžinai viena – bet čia, ačiū jam, prabyla mano protas ir sako: „Tu gal biški ramykis, ką?“.
Taip, mano protas kalba ne visai taisyklingai, kaip ir vaikinai, kurie man rašė, bet kalba jis teisingai. Ką veikti su žmogumi, kuris gyvenime neperskaitęs nė vienos knygos, niekuo nesidomi ir nieko neveikia? Laisvalaikiu žaidžia litrabolą ir žiūri į „mergikių fotkes“ – tik „tą reikalą“? Bet aš juk ne koks gyvis, kuriam reprodukcija yra vienintelis jo gyvenimo tikslas, o ir tie dar žiūrėk pasirenka su kuo ir kaip.
Ne, ne ir dar kartą ne, kaip kažkada viename žaviame anekdote sakė varlytė. Merginos nėra mėsos gabalai, mes žmonės, turintys savo nuomonę, besidomintys, išsilavinę, skaitantys, sportuojantys žmonės ir aš tvirtai sakau Jums, geriau būti vienam, negu su bet kuo, geriau vakarais paskaityti Remarką, negu trainiotis aikštelėse prie „antrų golfų“ suvažiavimo.
Po šio vakaro patirties galvoju, kad vis dėlto mes kiekvienas turime antrąją puselę kažkur šiame pasaulyje ir, kad meilė – tai tvirtas ir stiprus jausmas, atsirandantis iš pačių giliausių sielos ir širdies kertelių ir, kad nereikia meile nusivilti dėl keleto, na gerai, keliasdešimties, nevykėlių.
Tikiu, kad mes kiekvienas atrasime tą savo antrąją puselę ir tikrąją meilę, galbūt vienam mūsų ji bus žmogaus, esančio šalia mūsų, pavidalu, kitam ji slypės šviesiame vaiko veide, o trečiasis ją matys aplinkiniuose, darydamas jiems gera. Susiruošiu miegoti, šalia įsitaiso šuo, iš kitos pusės – katė. Abi glaudžiasi, abi kupinos meilės ir dėkingumo už tuos namus, kuriuos joms suteikiu, pagalvoju, ar tai nėra ta tikroji meilė?
