Judėjimo negalia
Turiu judėjimo negalią, todėl mano darbingumas yra tik 35 proc. Bet prie viso to turiu ir aukštąjį išsilavinimą, visomis jėgomis kabinuosi į gyvenimą.
Po mokslų baigimo darbo paieškos buvo bevaisės. Gaudavau pakvietimų į darbo pokalbius, per juos sekdavosi neblogai, tačiau darbdaviui sužinojus, jog turiu negalią, atsakymas visuomet būdavo neigiamas.
Buvau beveik praradusi viltį, kai sulaukiau skambučio iš socialinės įmonės, kurioje man pasiūlė darbo vietą. Iš pradžių dirbau fotografo asistente, vėliau turėjau galimybę pasikelti profesinę kvalifikaciją – taip tapau fotografijos projektų vadybininke. Kadangi esu baigusi vadybą, šis darbas ne tik atitinka mano galimybes ir poreikius, bet ir profesinę kompetenciją.
Viena vertus, jaučiuosi labai laiminga. Mano istorija yra tikra sėkmės istorija, tokių kaip aš yra gal keliolika. Baisu pagalvoti, kaip gyvena panašaus likimo žmonės, kuriems nesiseka rasti darbo. Juolab, neįsivaizduoju, iš kur reikėtų gauti jėgų pradėti paieškas iš naujo.
Dabar su nerimu laukiame Seimo narių žodžio. Jeigu jie įgyvendintų planus panaikinti socialines įmones, reiškia, kad neįgalūs žmonės bus nukreipti į laisvąją darbo rinką.
Nenoriu prisiminti tų ilgų darbo paieškų, po kurių svyra rankos, kuomet žinai, kad ne žinių stoka lemia neigiamus atsakymus, bet aplinkybės, kurių visiškai negali pakeisti.
Rinkoje neretai net sveikiems žmonėms nėra paprasta susirasti darbą, ką kalbėti apie žmogų su specialiais poreikiais. Gyvenimo tempas yra žvėriškas, mano nuomone, niekas nenori apsikrauti ir prisiimti vaikų darželio auklėtojo vaidmens.
Yra ir kitų kliūčių. Pavyzdžiui, sėdintis vežimėlyje neįgalusis bando įsidarbinti įmonėje, kurios biuras yra antrame aukšte. Kaip jam ten patekti? Ką daryti įmonei? Griauti laiptus, įrengti keltuvą ar liftą dėl vieno žmogaus?
Atskirtį padidintų
Tuo tarpu socialinėje įmonėje pradėjęs dirbti žmogus iš pradžių yra vedamas mentoriaus, kuris ne tik įveda į darbo procesą, bet ir padeda susipažinti su aplinka, kuri yra pritaikyta specialių judėjimo poreikių turinčiam žmogui.
Kalbama apie atskirties mažinimą, tačiau šis naujas įstatymas ją padidintų. Nepaskubėkite! Darbas mums yra galimybė ištrūkti iš namų, neatsiriboti nuo išorinio pasaulio, bent šiek tiek užsidirbti.
Pripažinkime, kad neįgalieji kasdien patiria daug kliūčių ir negalėtų vienodomis sąlygomis konkuruoti su sveikaisiais. Galiausiai, norisi ne tik turėti veiklos, bet ir tobulėti, išmokti ką nors naujo, jaustis reikalingu, atlikti užduotis, gyventi visavertį gyvenimą.
Visada maniau, kad gyvename demokratinėje valstybėje. Argi dėl šio klausimo neturėtume diskutuoti dalyvaujant visoms suinteresuotoms pusėms, o ne keliems politikams? Pabendraukite su mumis, mes norime kalbėtis.
