„Sutik, – kalbėjo man vyras, – kai tu „įjungi durnių“ – galiausiai visiems būna tik į gera. Ir tu didžiulio atpildo susilauki dovanų ir papuošalų pavidalu, ir man gerai, o kai pradedi savo protingumą demonstruoti – paprastai nei atpildo, nei taikos šeimoje nebebūna.“ Ir aš susimąsčiau po šito pusiau nerimto pašnekesio. Žinote, aš esu iš tų moterų, kurios savo smegenų kiekį laiko svarbiausiu savo koziriu.
Stengėsi būti protinga
Man patiko būti protingiausia klasėje, dalyvauti varžybose, girtis savo žiniomis. Man patikdavo demonstruoti visus savo apdovanojimus, girtis sumanumu. Ir anksčiau į klausimą – kas geriau, būti protinga ar gražia, aš būčiau atsakiusi nė nesusimąsčiusi, kad geriau būti protinga. Kur kas geriau ir naudingiau.
Protinga moteris visada gali pati save apsirūpinti, pati nusipirkti viską, ko panorės. Ji nepaklius į sudėtingą situaciją, visada suras išeitį. Kad pasiektum pasisekimą, būtinai turi būti protinga.
Pastaruosius kelerius metus atsakinėju į šį klausimą jau kitaip – kad geriau būti gražiai. O dar geriau būti Moterimi. Nes šis žodis aprėpia savyje ir grožį, ir patrauklumą, ir išmintį.
Žiūriu į moteris ir matau, kad dauguma jų gyvena protu. Daugeliui jų tai įprasta ir teisinga. Niekas nenori gyventi širdimi, atverti širdies ir dovanoti meilės. Visos nori valdyti ir turėti. Eiti vyrišku keliu, atsisakant dvasinio jaudulio, silpnumo, priklausomybės.
Dauguma mūsų jau vaikystėje priima sprendimą: „Kai supratau, kad nebūsiu tokia graži kaip mama, nutariau tapti protinga.“ Tapti protinga, kad patiktum mamai, tėčiui, kad pranoktum brolius ir seseris. Ir panašiai. Šiuolaikinėje visuomenėje būti protingai – tai įtaka, apdovanojimai, varžybos. Protinga moteris pasmerkta pasisekimui darbuose. Sunkumas tik vienas – tuo pačiu protu ji ims griauti savo pačios šeimą.
Ji įrodinės savo teisumą vyrui, ji skaitys pamokslus vaikams, ji į bet kokį pokalbį stengsis įkišti savo „protingą“ nuomonę, ji visada žinos, kas yra teisinga, ir visiems apie tai pasakos, ji užkankins patarimais savo marčią ir žentą, ji kivirčysis su savo anyta ar savo tėvais, įgyti daug proto – nesudėtinga. Ypač moteriai. Pakanka gerai ir stropiai mokytis mokykloje (kas mergaitėms einasi kur kas lengviau dėl jų mažesnio judrumo). Pabaigti vieną, du, tris universitetus (kas irgi nesudėtinga – galima viską ir mintinai iškalti). Perskaityti kalną knygų apie dvasingumą ir mokslą (juk tam, kad žinotum, kas teisinga, visai nebūtina pačiai taip teisingai gyventi, ar ne tiesa?). Sudalyvauti, tegu ir virtualiai, protų rungtynėse – išmokti spręsti galvosūkius, pasakinėti atsakymus TV viktorinų dalyviams ir panašiai. Svarbiausia, kad viso to nebūtina taikyti praktiškai, pakanka tiesiog atsisijoti ir atsirinkti tik tai, ko išties reikia.
Galbūt ne veltui anksčiau mergaites mokė tik moteriškų mokslų – meno bendrauti su priešinga lytimi, vaikų auklėjimo, rankdarbių, menų? Kad mergaitė nuo ankstyvos vaikystės eitų širdies, o ne proto keliu…
Tai, žinoma, labai puiku iš pirmo žvilgsnio – žinoti, kas teisinga, būti teisiai. Bet juk niekam nepatinka klausytis pamokymų, būti neteisiems, kęsti kieno nors pamokslus ir būti greta išsišokėlės. Vadinasi, visi žmonės, esantys greta tokios moters, bus nelaimingi. Kaip ir ji pati.
Nesuprato savo klaidos
Dabar jūs, aišku, nutarsite, kad patariu visiems būti neišsimokslinusiems ir kvailiems. O tai – vėlgi proto žaismas, proto, kuris pripažįsta tiktai dvi galimybes: arba graži, arba protinga. Arba protinga, arba kvaila. Arba gera, arba turtinga. Arba sėkminga, arba moteriška. Arba juoda, arba balta.
Bet juk taip nėra. Pasaulyje yra daugybė galimybių, begalė atspalvių, daugybė nesuderinamų dalykų derinių. Ir sakydama, kad visos moterų bėdos – dėl proto, aš matau trečią galimybę – išmintį. Aš renkuosi išmintį.
Pamenu, kaip anksčiau įrodinėdavau visiems savo teisumą. Vyrui, mamai, draugams. Ypatingas pasitenkinimas – parodyti ir nurodyti vyrui, kad jis neteisus. Mano pasimėgavimas pačia savimi augo didžiuliu greičiu – jus aš pati protingiausia. Ir visada teisi.
Tik nieko gero man tai neatnešė. Su vyru atsidūrėme ant skyrybų slenksčio, bet net ir tada nesupratau, kad tai mano protingumo kaina. Kad būtent mano nuolatinės priekabės ir patarimai, būtent mano siekis ginčytis, įrodinėti ir gydyti vyrą – griauna mūsų santykius.
Aš apsiputojusi aiškinau daugeliui draugų, kad jie privalo keistis, brukau jiems protingas knygas, kviečiau į paskaitas. Į tas pačias paskaitas, kuriose mane mokė priimti kitus žmones tokius, kokie jie yra.
Vyras neretai netgi gėdinosi to, kaip bendrauju su draugais. Mano pastangų visus išgydyti ir įrodyti, kad jie gyvena neteisingai.
Neįmanoma pasitikėti žmogumi, kuris visada teisus. Juk jam jo teisumas yra svarbesnis už tave. Ir jeigu tam, kad išliktų teisi, protingai moteriai prireikia pažeminti vyrą – ji tai padarys.
Neįmanoma atsipalaiduoti greta protingos moters – ji bado jūsų nosį į bet kokią menkiausią jūsų padarytą klaidelę. Vadinasi, visada turi būti įsitempęs.
Tačiau vyrui juk pakanka įtampos ir už šeimos ribų. Jis dirba, uždirba pinigus, sprendžia daugybę problemų ir tokioje būsenoje negali gyventi nuolat. Atėjęs namo, jis nori pailsėti ir atsipalaiduoti. Jeigu žmona savo protingumu jam neleidžia to padaryti, tai esama kelių galimybių: alkoholis, užtemdantis protą ir atpalaiduojantis, net jei šalimais esanti moteris nesiliauja demonstruoti savo proto aukštumų. Kompiuteris, žaidimai, internetas, leidžiantys pasitraukti į virtualią realybę. Bedarbystė. Bedarbis gali ramiai atsipalaiduoti, kol žmona darbe. O kai ji sugrįžta, galima susikaupti ir pasirengti priekaištų, kaltinimų ir pamokymų cunamiui. Kita moteris, šalia kurios galima atsipalaiduoti, būti pačiu savimi ir nesulaukti išdavikiško peilio į nugarą.
Tarkime, aš pastebėjau, kad vyras atsipalaidavimui pradeda išeidinėti į internetą. Kartais – po skardinės alaus. Tik ne iškart supratau, kad aš pati išveju jį į virtualią realybę. Savo siekiu visada būti teisia ir protinga.
Darė didžiausią kvailystę
Anksčiau man visada „būti kvailele“ reiškė patį baisiausią įžeidimą. Geriau tegu išvadina baidykle ar ragana. Bet tik ne kvaile. Nė už ką ir niekados. Argi galima pavadinti mane kvaila? Aš ir mokyklą baigiau aukso medaliu, ir tiksliųjų mokslų universitetą, ir knygų begalę perskaičiau, ir įvairiausių rungtynių daugybę laimėjau. Juk aš visada žinau, kaip reikia viską daryti. Aš visada teisi. Ir panašiai.
O dabar suprantu, kad mėginti būti protinga ir siekti visada būti teisiai – tai pati baisiausia kvailystė visame mano gyvenime. Vien dėl to nelemto teisumo suiro daugybė santykių su žmonėmis. Vaikinas, mano pirmoji meilė, kartą pasakė man: „Tu nuostabi, bet pernelyg protinga. Tai nepakeliama“.
Mano vyras ne kartą yra sakęs, kad mano siekis būti teisiai atima iš jo bet kokį norą manimi rūpintis. Ir ką gi dabar daryti – išsioperuoti smegenis? Arba ir toliau švaistytis protu į visas puses? O gal reikia mokytis būti išmintingai? Aš pasirinkau pastarąją galimybę.
Mokausi nesiginčyti su vyru, mokausi prašyti iš jo palaikymo ir talkos. Mokausi atsipalaiduoti, kai situacija sudėtinga, o ne suktis kaip voverė rate. Mokausi kitaip bendrauti. Nebedalinu patarimų, kai jų iš manęs niekas neprašo. Ir netgi jei paprašo, bet matau, kad žmogus nepasirengęs išgirsti mano atsakymo – nedalinu patarimų. Mokausi klausytis ir girdėti kitus, ieškoti, kame jie yra teisūs, mokausi suprasti.
Mokausi kitaip žiūrėti į savo vaikus. Ne į kaip dar vieną progą pasididžiuoti savimi. Ne kaip į ruošinį, iš kurio reikės kažką sumeistrauti. Mokausi įžvelgti juose savarankiškas asmenybes, kurios turi savų polinkių ir poreikių.
Mokausi naujai bendrauti su tėvais – savais ir vyro, su giminaičiais ir pažįstamais.
Ir netgi žengdama pirmuosius žingsnius šiuo keliu, aš jau matau jo privalumus. Pakanka apsimesti kvailele ir paprašyti talkos – vyras akimirksniu padaro tai, ko buvo paprašytas. Pataisys ką nors, suremontuos, pašalins sunkumus. O jei ateinu pas jį su reikalavimais ir mėginu jį valdyti – greičiausiai teks viską daryti pačiai.
Jis ėmė dažniau mane džiuginti ir lepinti. Dovanomis, drabužiais, papuošalais. Ir man nereikia „žemintis“, „veidmainiauti“, „šliaužioti po kojomis“. Pakanka paprasčiausiai paprašyti. Ir dažniausiai pakanka parašyti vieną kartą. O kartais ir prašyti nereikia, pakanka į ką nors pasižiūrėti parduotuvėje.
Būti protinga – puiku, bet dar nuostabiau – būti išmintingai.
Kuo išmintis skiriasi nuo protingumo?
Protinga moteris, pastebėjusi vyro klaidą, įbes į ją jo nosį ir būtinai primins, kad jinai jį apie tai buvo įspėjusi. Išmintinga moteris palaikys vyrą, padrąsins, kartais apsimes, kad nieko nepastebėjo.
Sudėtingoje situacijoje protinga moteris paims vadžias į savo rankas ir pradės vyrą mokyti „gyventi teisingai“. Protinga moteris labai subtiliai nurodys vyrui kryptį ir palaikys jį tame kelyje.
Protinga moteris darbe stengsis būti pačia geriausia ir nedaryti klaidų, dėl ko bendradarbiai šnairuos į ją su dideliu atsargumu. Išmintinga moteris sukurs apink save meilės ir šilumos atmosferą.
Protinga moteris siekia pakeisti visą pasaulį, perdaryti viską aplink save. Išmintinga moteris ima keisti save. Ir priima kitus tokiais, kokie jie yra.
Protinga moteris įsitikinusi, kad laimingas yra tas, kuris yra teisus. Išmintinga moteris žino, kad teisus yra tas, kuris laimingas.
Kas yra svarbiausia protingos moters vertybė? Jos protas ir teisumas. O kas yra svarbiausia išmintingos moters vertybė? Santykiai jos šeimoje, tarp aplinkinių, pasaulyje.
Štai ir visi skirtumai. Nors ne, yra dar ir skirtingos elgesio pasekmės.
Protinga moteris mainais į savo priekaištus ir pamokymus susilauks vien tiktai nepasitenkinimo ir priekaištų savo pačios adresu. O protinga moteris – dar vienus auskarus, arba gėlių puokštės, arba naujos suknelės.
Vyrui norisi gyventi su išmintinga moterimi, kad jį priimtų tokį, koks jis yra, kad palaikytų ir prašytų jo pagalbos. Ir nė vienam nesinori būti „protingos“ vyru.
Ir žinote, jei kada nors mums gims dukra, aš pasistengsiu paaiškinti jai šiuos skirtumus, kad jau nuo mažens žinotų, kad svarbiausias moters privalumas – tai ne jos protas ir neva išsilavinimas, o moteriškumas, meilė ir išminti.
