Pažintis Italijoje
Be manęs dar savanoriavo trys merginos iš Turkijos, Ispanijos, Estijos bei du vaikinai iš Ispanijos bei Prancūzijos. Su pastaruoju rūpinomės tais pačiais seneliais. Susibendravome. Laiką kartu daugiausia leisdavome su prancūzu, kadangi likusieji buvo labiau sėslūs, statiški žmonės...
Vakarus ir savaitgalius turėdavome laisvus, tad su prancūzu, pasiskolinę dviračius, išmaišėme visus aplinkinius miestelius, ne kartą saulei leidžiantis maudėmės Viduržemio jūroje, šokome su vietiniais festivaliuose ar tiesiog gulėjome pievoje ir stebėjome žvaigždes.
Atrodė, kad sutikau sielos draugą. Tikriausiai niekada gyvenime nesu tiek daug juokusis, šypsojusis kiek per tą vieną mėnesį, praleistą Italijoje. Pasidalinome savo svajonėmis, širdies troškimais. Jis labai gražiai tapė, tačiau tėvai norėjo, kad jis, kaip ir jie, taptų gydytoju. Universitete ištvėręs kelis semestrus metė mokslus ir išvyko savanoriauti.
„Netoli tepabėgau – vis tiek rūpinuosi žmonių sveikata, kad ir mūsų prižiūrimi seneliai. Bet tik dabar supratau, kad suklydau, po kelių metų dar sugrįšiu į universitetą, baigsiu mediciną, noriu gydyti žmones“, – dėstė jis.
Turėjo išsiskirti
Pasibaigus mūsų savanorystės mėnesiui, jis turėjo vykti į kitą pasaulio tašką. Buvo nusipirkęs bilietus kelionei į Rytus, karo zoną – turėjo padėti sužeistiesiems, likusiems be pastogės per karą...
Jis bijojo šios kelionės, tačiau buvo tvirtai apsisprendęs padėti likimo nuskriaustiesiems, norėjo įprasminti savo gyvenimą nesavanaudiškais darbais. Siūlė man vykti kartu. Tačiau atėjus rugsėjui aš turėjau pradėti studijas viename Lietuvos universitetų.
Tai buvo mano viso gyvenimo svajonė. Dvylika metų mokykloje kryptingai to siekiau. Negalėjau lengvai to atsisakyti, negalėjau apvilti savęs, savo artimųjų. Juk kaip džiaugėsi, didžiavosi mano šeima, kai sužinojo, kad įstojau į savo svajonių specialybę.
Savanorystės laikas ėjo į pabaigą. Išaušo paskutinė diena. Turėjome vykti namo. Susikrovę lagaminus nuvykome į traukinių stotį. Buvo liūdna atsisveikinti. Mūsų savanorių grupelė mažėjo, kol galiausiai likome tik mudu: aš ir prancūzas.
Paslaptingas raštelis
Švieslentėje degė, kad mano traukinys atvažiuos už dešimt minučių. Prancūzas mane palydėjo iki man reikalingo perono. Abu tylėdami stovėjome. Aš norėjau tiek daug pasakyti, tačiau gerklė buvo lyg surakinta, nepajėgiau ištarti nė žodžio. Buvo neapsakomai skaudu išsiskirti su juo...
Tačiau aš žinojau, kad turiu grįžti į Lietuvą pradėti studijas, į kurias ką tik įstojau. Tai buvo mano viso gyvenimo svajonė. Negalėjau praleisti savo šanso. Atvyko mano traukinys. Atsisveikinau su prancūzų ir tyliai pajudėjau. Staiga jis pašaukė mane. Atsisukau – pajutau į delną brukamą lapelį.
„Paskaityk, tik kai įlipsi į traukinį. Gero kelio“, – pasakė jis.
Įsitaisiau traukinyje. Kumštyje gniaužiau jo įduotą lapelį. Neištvėriau ir išlanksčiau jį: „Ačiū už laiką, kurį dovanojai man. Tai buvo pats nuostabiausias mėnesis mano gyvenime. Jei norėtum leistis į gyvenimo kelionę kartu, būčiau pats laimingiausias žmogus. Tikiu, jog kada nors dar susitiksime kokiame nors pasaulio kampelyje. Bučiuoju... Ir jo vardas su telefonu numeriu.“
Širdis daužėsi kaip pašėlusi. Pažvelgiau pro langą. Jis vis dar stovėjo perone ir žvelgė į mane. Traukinys turėjo pajudėti už kelių minučių. Neištvėriau. Palikusi daiktus iššokau iš traukinio, pribėgau prie jo ir įsisiurbiau į lūpas.
Atrodo, kad viskas aplinkui pradingo. Likome tik mudu. Nebesigirdėjo keliautojų šurmulio, nebesigirdėjo stoties triukšmo, nebesigirdėjo dundančių traukinių. Stojo visiška tyla. Nežinau, kiek tęsėsi ta akimirka, tačiau staiga visą kūną persmelkė mintis, jog turiu važiuoti, manęs laukia gyvenimas ten, Lietuvoje.
Atplėšiau lūpas nuo jojo. Jis vis dar laikė mane glėbyje. Švelniai nustūmiau jo rankas ir nubėgau atgal į traukinį. Vos man spėjus įšokti vidun, traukinio durys užsivėrė. Per langą regėjau jį – vis labiau tolstantį, kol galiausiai jis išnyko lyg dūmas...
Jaučiau tik jo saldžių lūpų prisilietimą. Tai buvo pirmas bučinys mano gyvenime – patyriau tai, ko niekada nebuvau patyrusi ir, manau, nebepatirsiu. Visą kelią iki orouosto, o vėliau ir skrydžio į Lietuvą metu negalėjau prancūzo paleisti iš galvos...
Susitiko tik sapne
Norėjau jam paskambinti, tačiau bijojau... Bijojau, kad manoji širdis įklimps dar labiau... Nenorėjau jos skaudinti. Praėjo pora savaičių. Aš jau buvau apsipratusi su netikėtai užplūdusiais jausmais.
Tądien kaip tik turėjo būti jo gimtadienis. Virpančiomis rankomis surinkau jo telefono numerį, tačiau jo balso taip ir neišgirdau. Kitame ragelio gale skambėjo moters tariami žodžiai, kad adresatas yra nepasiekiamas. Praėjo ne vienas mėnesis, tačiau mano skambučiai buvo bevaisiai...
Vieną naktį sapnavau, kad mes vėl susitikome. Sėdėjau ant jūros kranto ir žiūrėjau į jūroje skęstančią saulę. Staiga pajutau, jog šalia stovi jis. Pakėliau akis į viršų, jis nusišypsojo. Staiga kažkur tolumoje šaižiai suklykė žuvėdra. Pažiūrėjau į tą pusę, tačiau jau temo, nieko nepamačiau.
Atsisukau atgal į jį, tačiau jis buvo kažkur išgaravęs. Pašokau nuo žemės – jo niekur nebebuvo. Širdį užplūdo keistas suvokimas, kad jo jau niekada nebeišvysiu, kad jis iškeliavo kitur, į mums nepažintus pasaulius...
Iš sapno pabudau visa išpilta šalto prakaito. Aš taip norėčiau dar bent kartą gyvenime išvysti jo švytinčias akis, jo šypseną, išgirsti linksmą juoką, tačiau bijau, kad mano svajonei nebus lemta išsipildyti... Bijau, kad daugiau jo nebeišvysiu. Bijau, kad jis iškeliavo ten, iš kur negrįžtama. Ir išsinešė mano širdį...
Jūsų prisiminimai gali būti geri, blogi, romantiški ar kurioziniai – pasidalinkite jais su mumis! Kokiomis aplinkybėmis, su kuo ir kaip įvyko jums įsimintinas pirmas bučinys? Ir dėl kokių priežasčių būtent jo niekada nepamiršite?
Rašykite savo istorijas mums ir siųskite adresu bendraukime@lrytas.lt.
