Taip gera bijoti užmigti, kad nebematysiu tavęs, nebejausiu tavo kvėpavimo, nebe? Paskęsiu tavo akių gelmėje.
Ta nemiegota naktis, o vėliau ryto sapnas, tapo pačia geriausia dovana, kuri buvo kada nors gauta... Kurios niekas negali pakeisti.
Ar išauš kada toks rytas, meile, kuris mums bus pirmas, jame tiek daug šviesos, aistros, jausmo ir pilnatvės, kad akys, kurios, dievaži, kitu atveju būtų viską atidavusios už lašą miego, džiaugtųsi, nes matytų tave? Ir visai neketintų reikalauti miego, nes pajustume, kad kartu mes esame gelmė ir niekas po vieną.
O dabar, gyvenimo džiaugsme, aš tikiu, kad tu kažkur arti, jog sužinosiu, kaip dvelkia laikas su tavimi. Net kai nebūsime kartu aš alsuosiu tavimi, nes manyje jau dabar tu gyveni... Manyje plaka tavo širdis, kuri, žinau, kad visada liks ištikima mūsų meilei.
Tavo akyse prasmė, tavo šypsenoje pražysta rytojus, tavo širdyje nuostabiausias, jausmas, tavo balse girdžiu pažadą – tai, dėl ko gyventi gera, tavo rankose liepsnoja ugnis, šildanti net šalčiausią naktį.
Mano meile, mes taip ilgai klaidžioję, nusivylę ir vėl, tikiu, atgimę meilei, sutiksime vienas kitą, tu ištiesi man ranką, nueisime kartu, susikibę ranka rankon, širdis širdin...
Žinau, kad klupsim, paskęsime savo veiklose ar vėlei apniks neviltis. Žinok, mano mieliausia, kad manyje tu gyveni, manyje tu alsuoji ir dėl tavęs kiekvienos dienos auštantis rytas dovanoja man, o gal ir mums abiems viltį, kad mes sukurti vienas kitą mylėti...
