Meilės pasaka tapo absurdo komedija – per pasimatymą pasibjaurėjusi net atšoko

Dabartiniais standartais žiūrint, su vaikinais bendrauti pradėjau vėlai. Mano 9-os klasės draugės jau poravosi su klasės draugais, o pusseserė netgi gyrėsi jau padariusi „tai“.

Aš atsilikau ištisais šviesmečiais: buvau beviltiškai įsimylėjusi tą patį berniuką jau kelerius metus, nieko dėl savo vaikiškos meilės nedariau, tik dūsavau.

Ai, kokios ten meilės, aš tik 13-os lioviausi žaisti barbėmis. Todėl galite suprasti, koks nepažįstamas man atrodė įsimylėjimų pasaulis esant 15-os. Dabar, kai pagalvoju, merginos jau gyvent pas bernus kraustosi, bet čia ne apie tai.

Taigi, 15 metų. Nulis patirties. Trumpi plaukai ir kreivai nukirpta grifka (ačiū, tėti). Pirmas blakstienų tušas ir pirmi aukštakulniai į teatrą.

O tame teatre sutikau vaikinuką. Priėjo prie manęs per pertrauką ir užkalbino. Va, tada tai buvo drugeliai: galvojau, vajėzus, viskas kaip filme, tuoj jis paprašys mano numerio. Ir paprašė! Ar bereikia pridurti, kad buvau neseniai gavusi pirmą savo telefoną? Dinozaurų laikai, žinau.

Pradėjome susirašinėti paromis. Aš nejuokauju: atsibudusi rasdavau „labas rytas“, o eidama gulti atraportuodavau, kad jau lūžtu, guliu apsikamšiusi... Jis buvo dvejais metais vyresnis, 17-os, tai man atrodė visiškai suaugęs. 

Kai pirmą kartą gavau iš jo sexy žinutę, nuraudau taip, kad tėvai susirūpino, ar nesergu. Žinutės dažnėjo ir jis pasiūlė susitikti.

Kur buvo mano protas – juk galėjo būti prievartautojas ar nežinia kas. Bet savisaugą permušė drugelių plazdėjimas ir į pasimatymą aš beveik bėgau. Įsivaizdavau jį tobulą, protingą, šaunų, dėmesingą... tikrą princą. Problema buvo ta, kad jis save irgi matė kaip princą.

Kai susitikome, pakvietė pasėdėti kavinėje „kur privačiau“ ir nusivedė prie staliuko už tokios didelės užuolaidos. Man užsakė arbatos, sau užsisakė du stikliukus sauldaus likerio. Paklausiau, kaip jis taip drąsiai, juk nepilnametis? O jis baisiausiai pasipūtęs atšovė, kad tikri vyrai dėl to niekad neturi problemų.

Šioje vietoje mane jau pradėjo imti juokas. „Ką tu čia vaizduoji“, – galvojau aš. Na, atnešė tą likerį, jis pamerkė į vieną stikliuką pirštą ir pasiūlė man nulaižyti. Kažką kvailai sukrizenau, stengdamasi ir atsisakyti, ir vis tiek atrodyti šauni. 

Jis dar įkalbinėjo mane išgerti, o aš sėdėjau ir tylėjau, nežinojau, kaip toliau elgtis. Nenorėjau daryti nesąmonių, bet nenorėjau ir sugadinti progos su pirmu vaikinu, kuris man rodė dėmesį! 

„Palauksiu, kol pabučiuos“, – nusprendžiau mintyse, nes tikėjausi, kad:
a) po bučinio viskas savaime susiklijuos į gražų pasimatymą;
b) pagaliau būsiu pabučiuota ir neliksiu vienintelė keistuolė klasėje.

Ir deja, ta akimirka tikrai atėjo... Baigiantis pasimatymui, kai visas likeris ir arbata buvo išgerti, jis išsitiesė kavinės sofutėje, atlošė galvą, užsimerkė ir tarė: „Dabar aš būsiu miegančioji gražuolė, o tu princas. Bučiuok mane.“

Iš pradžių pamaniau, man pasigirdo. Perklausiau. Ir jis pakartojo tą patį. Situacija buvo tokia keista ir aš taip nenorėjau visko dar labiau sugadinti, kad pasilenkiau ir pabučiavau jį.
O jis čiupo mane rankomis ir pabandė sugrūsti liežuvį man į burną. Pasibjaurėjusi atšokau. Tada jis įsižeidė, pasakė, kad pasimatymams jam reikia brandesnės panelės, susimokėjo už likerį ir pasišalino. 

Va tau ir pasaka. Ne pasaka, o absurdo komedija.

Prisiminusi savo „princą“ juokiuosi iki šiol. Nors tada juokinga nebuvo ir vaikinų išsižadėjau dar metams. Dabar auginu dukrą ir kartais pagalvoju – kaip ją reiktų auklėti, ką sakyti, kad mergaitė niekad neturėtų tokios pirmojo bučinio istorijos? Mokyti, kad jei vaikinas pats jaučiasi princu (ar dar blogiau - gražuole), veikiausiai jis – varlė?