Įsiuto dėl siūlomo uždrausti Šimtadienio: „Pakanka Rugsėjo 1-osios košmarų“

Aš nežinau, kodėl žmonės sapnuoja tokius šyvos kumelės sapnus. Ir tikrai nesuprantu, kaip kalbant apie tokį rimtą dalyką kaip švietimas, kuris apima įvairias mokymo programas, pedagogų rengimą, metodiką, jau 27-erius mūsų Nepriklausomybės metus besitęsiančią pažadėtą, bet niekaip neištesėtą švietimo reformą, krūvius, namų darbus, mokymosi tempus, galima šitiek daug kaltės dėl visų nesimokymo problemų ir net neišlaikytų egzaminų suversti... Šimtadieniui. 

Tad aš, kaip (ne)sveiko proto 12-tokas (spręskite patys), kuris ruošiasi švęsti Šimtadienį ir neišlaikyti egzaminų, nes juk prisišvęsiu, išreikšiu vieną savo pastebėjimą, kurį man išugdė mano mokyklos protingi mokytojai (garbė ir šlovė jiems už visas šitas gyvenimo pamokas) ir patvirtino realybėje matyta praktika. 

Dažna metodika nukreipti dėmesį nuo tikrųjų problemų – tai kalbėti taip, kaip paprastai kalba į asteroidą atsitrenkę ir į mėnulį nukritę žmonės: visiškas nesąmones. Bet specialiai. Kartais tai daro politikos lyderiai šalyse, kurios skęsta mėšle (čia tikrai ne Rusija), o reikia žmonėms paaiškinti, kad tikroji problema – tai tik per tamsūs debesys valstybės padangėje (ir, žinoma, tai tikrai neprimena Lietuvos ir dabartinės profesionalų vyriausybės pasisakymų). Bet dabar jau tai daro ir paprasti žmonės, kalbėdami apie jaunimą. Nežinau, kodėl. Spėju, kad iš neapykantos šitai prarastai ir Lietuvą į bankrotą nuvesiančiai kartai (jei ką, čia buvo ironija, nes į bankrotą nuvesime ne mes, o mūsų anūkai, he he he). 

Aš mokausi jau 11 su puse metų. Nuo pat tų pirmų pamokų, kai sužinojau, kad egzistuoja pasaulyje toks dalykas kaip raidės, o paskui – kad jos sudaro žodžius (o vajezau, koks stebuklas), ir baigiant šiandieninėmis pamokomis, kai aiškinuosi Karaliaus Mindaugo plaukų spalvos sąryšį su Lietuvos futbolo sirgalių rinktinės marškinėlių spalva (totali pieva mano galvoje per istoriją, žodžiu). 

Visas tas daugiau nei dešimtmetį besitęsiantis vargas – knygų skaitymas ir rašinių rašymas, lygčių sprendimas ir vis didesnių tikslų siekimas, sudėtingų struktūrų aiškinimasis politikoje, istorijoje, ekonomikoje, filosofijoje, lietuvių kalboje, veda mane į šviesų rytojų.

Ir štai – ateina Šimtadienis ir man galas. Nes juk aš pasilinksminsiu taip, kad po to tris mėnesius pagiriosiuosi, todėl neišlaikysiu egzamino. 12 metų mokslo, vienos pagirios ir aš nebeišlaikau... Ir ne, tai ne absurdas. Aš rimtai (bet čia ir vėl ironija – jei kas dar nesuprato, nes šiaip niekas man tam tikrų butelių nebeparduota). 

Aš patariu tik viena tiems, kurie sako, kad Šimtadienį reikia kategoriškai uždrausti – na pamirškite tas savo skaudžias traumas mokyklose, kai nemėgote nė vieno veido klasėje ir nepuošėte savo mokyklose kalėdinių eglučių. Eikite pas psichologus ir spręskite tas problemas, kurios atsirado, kai iš jūsų tyčiojosi mokyklose ir jūs nešventėte Šimtadienių (šįkart be ironijos – taip, tai tikra problema, kad mokyklose kai kuriems norisi viską uždrausti, nes jos asocijuojasi su blogais išgyvenimais, ir aš tikrai nuoširdžiai patariu spręsti savo gyvenimo problemas ne kalant prie kryžiaus visus tautos vaikus, bet tiesiog nueinant pas psichologą į kabinetą).

Ir aš suprantu, kad tie žmonės kalba ne apie pagirias. Ten apie girtavimą aš juokavau. Aš žinau, kad išties jie sako, jog Šimtadieniui dvyliktokai ruošiasi tiek, jog nebelieka laiko mokymuisi. Tai dabar siūlau iš to Mėnulio nusileisti į Žemę ir dar kartą pasižiūrėti, kas išties vyksta mokyklose. 

O jose sistema labai paprasta – tai vienuoliktokai rengia Šimtadienius dvyliktokams kaip dovaną ir man tai yra labai gražu. O ne dvyliktokai repetuoja savo pačių šventę, kuri jiems rengiama kaip staigmena, nes niekas iš abiturientų negali žinoti, kas joje bus – tai vienuoliktokų garbės reikalas. 

Kadaise aš mokiausi vienuoliktoje klasėje ir prisidėjau prie Šimtadienio rengimo šventės. Ir tai buvo tokia nuostabi patirtis, kurios gyvenime neiškeisčiau į jokias pamokas, nes aš išmokau dirbti komandoje ir drąsiai reikšti savo mintis, net jei ir iš fantastikos srities. 

Mes tobulinome savo aktorystės, bendravimo, nuovokumo ir organizavimo įgūdžius, o ne skrebenome rašinėlius apie patriotiškumo svarbą šaliai. Nes kai visi kalba apie patriotiškumą ir tai, kaip svarbu jaunam žmogui būti aktyviam ir plėsti savo žinias ne tik knygose, visi kažkodėl linkčioja galvomis ir sako – tikrai taip! Bet kai reikia nupiešti ir papuošti mokyklą Lietuvos Trispalvėmis Vasario 16-osios proga, arba kai reikia parašyti renginio scenarijų Šimtadieniui, tai čia jau, matai, atima labai daug laiko ir niekas nieko neišmoksta. Aš nežinau, kur čia logika. Siūlau įvesti tokią pamoką mokyklose – logika. Gal tada atsiras mažiau tokias mintis, kad neva reikia uždrausti šimtadienį, dėstančių nesusipratusių. 

Rimtis ir iškilmės, mokytojų sveikinimai ir visa kita – tokia idėja sklando Šimtadienį uždrausti norinčių žmonių galvose apie renginį, kurį galima pakeisti imtadieniu. Nesutinku. Man jau pakako tų Rugsėjo 1-osios košmarų, kai valandą turi stovėti minioje ir klausytis švietimo skyriaus oficialių tekstų, tada kokio nors orkestro ir pusvalandį trunkančių padėkos kalbų su poezijos prošvaistėmis. Aš esu jaunas. Man norisi juoktis. Aš noriu pasilinksminti. Ir laidotuvių iškilmių su orkestrais, gėlėmis ir vyrais juodais drabužiais iš savivaldybių man nereikia. 

Ir aš esu labai dėkingas savo mokyklos direktorei, kad ji yra žmogus. Kad ji mums leidžia švęsti Šimtadienius. Milijonas ačiū jai!

O kas nori iš manęs atimti teisę būti jaunam ir linksmintis Šimtadienio šventėje, savo mokykloje – toje, dėl kurios aš stengiausi ir nešiau apdovanojimus iš įvairių konferencijų ir darbų pristatymų, švenčių? 

Kas drįs pažiūrėti į akis tiems abiturientams, kurie per visus tuos 12 metų dalyvavo įvairiose iniciatyvose, prisidėjo prie begalės savo mokyklų projektų ir renginių organizavimo, dalyvavusių mokyklos mokinių tarybose ir kėlusių savo mokyklų gerovę, ir pasakyti, kad iš jų reikia atimti Šimtadienį – tą vieną šventę, kai galima ateiti į mokyklą su pandos kostiumu ir šokti iš visos širdies – taip, kaip šoka tie vaikinai ir merginos, kurie yra išties laimingi ir įsimylėję. 

Jei tokių atsiras – jie yra visiški beširdžiai. Tie, kuriems visas gyvenimas yra tik skaičiai ir besaikis rezultatų be jokio žmoniškumo siekimas. Tie, kurie nepatyrė jaunytės. Galbūt net meilės. 
Jei tokie atsiras, tai jie beveik ne žmonės.