Atrodytų tobulas vyras
Savo ašaras jau išverkiau, todėl pasistengsiu kalbėti faktais. Kas iš tų verksnojimų, svarbiausia man dabar – sprendimas. Santuokoje gyvenu apie dešimtmetį. Viskas būtų gerai, tik viena paprasta problema: mano vyras nerodo man meilės. Esu kartu, bet esu vieniša. Argi tai pakankama priežastis skyryboms? Galbūt. Pamėginsiu sudėlioti pliusus ir minusus jūsų teismui.
Pliusai. Iš šalies atrodo tobulas ir doras vyras. Sunkiai dirba, neišduoda manęs (bent kiek žinau, o jaunesnė buvau truputį paranojikė, tai kartais patikrindavau). Negeria, netgi nerūko. Turi porą draugų, su kuriais susitinka pasportuoti, o išskyrus tai – visą laisvą laiką skiria šeimai. Savaitgaliais važiuojam į vandens parkus, į sodybą, zoologijos sodą ir kitaip pramogaujam.
Labai myli mūsų vaikus, turime jų tris. Su mažiausiuoju vis dar esu motinystės atostogose. Vyresnius dar auklėjo griežčiau, o su mažyliu yra visiškai ištirpęs, daug užsiima. Sutaria ir su mano giminaičiais. Kiti man sako: „Ne vyras – auksas.“ Bet ar tikrai?
Bendrauja šaltai
Minusai. Nemanau, kad kaip moteris labai jam rūpiu. Visada trūko dėmesio, meilės, paprasto švelnumo parodymo. Nesu atsibudusi nuo jo bučinio, rytais kartu negeriame kavos, dviese išvis nieko neveikiame.
Kai mylimės, tai kaip automatu – techniškai atliekam ir miegot. Jei serga vaikai, jis galvą nusisuks, kad į visas poliklinikas suvežiotų. O manęs sergančios nė nepaklaus, kaip jaučiuosi. Nekonkuruoju su savo vaikais jokiu būdu, tik sakau, kad būtų aiškesnė situacija.
Visus kartus, kai laukiausi, jis elgėsi taip, lyg būčiau tik indas. Su manimi bendravo šaltai (tada baigdavosi ir seksas, nes darbas jau padarytas iš jo pusės, tai kam), tik laukdavo leliukų. O aš kas – tik orkaitė jiems iškepti?
Vyras atsivėrė
10 metų kankinausi galvodama, ką darau ne taip. Bandydavau ir jį suprasti, na, būna šaltesnių žmonių. Bet neseniai viskas susidėliojo į vietas.
Diskutavom su juo apie vyrų ir moterų santykius, ir jis atsivėrė. Pasakė, kad niekada nebuvo santykių žmogus ir nelabai jam jie rūpi. Kad pora reikalinga tik šeimai sukurti, esmė yra vaikai. Kai jau turi vaikų, tampi šeima, ir tada tie romantiniai santykiai tik atima energijos. Seksas – ne svarbiausias dalykas gyvenime, meilė apskritai pervertinama, o moteris yra tavo vaikų motina, tai ir viskas. Čia jo žodžiai.
Esu dėkinga jam už tuos skaudžius žodžius. Gal taip visą gyvenimą ir būčiau kalusi save prie kryžiaus, galvodama, kuo jam neįtinku, kad nejaučia man meilės. Dabar bent žinau tiesą. Ne aš jam nerūpiu – meilės jam nereikia. Problema labai paprasta: užtat jos reikia man.
Kaip ir sakiau, gimtadienio išvakarėse nušvito: dabar arba niekada. Dar esu tokio amžiaus, kai išsiskyrusi galėčiau paskui rasti žmogų. Galbūt man tinkamesnį, galbūt švelnesį. Svarbiausia, kuris mane mylėtų. Jei ir nieko nebesutikčiau, bent negyvenčiau nuolat kankindamasi dėl kito abejingumo. Nieko nėra blogiau už vienatvę dviese.
Tačiau yra ir kita pusė. Tai, koks jis geras vyras žiūrint iš šono. Koks geras jis iš tikrųjų yra tėvas, laimingi mūsų vaikai. Visas gyvenimas sustyguotas, namas su paskola, vaikams laimingi savaitgaliai, bendros šventės pas gimines. Ir staiga – skyrybos? Žengusi šį žingsnį būsiu pasmerkta visų, kuriuos pažįstu. Myliu jį ir skirtis man nebūtų lengva. O dar be jokio palaikymo.
Skirtis ir ieškoti meilės ar ramybės vienai? Likti kartu dėl vaikų ir šeimos gerovės?
Prašau ne smerkimo, ne juodinimo, kad nevertinu, ką turiu. Vertinu, todėl taip ir sunku apsispręsti. Prašau, tiesiog patarkite. Dėkui.
