Pilna salė emigrantų
Vos tik Vilniaus oro uoste praėjome patikrą, atsidūrėme laukiamajame. Atsisėdusi neturėjau ką veikti ir pradėjau žiūrėti į kitus keleivius. Kaip tik ruošėsi skristi lėktuvas į Angliją ir salė buvo pilna emigrantų.
Galėjai iš karto pasakyti, kas yra kas. Tempia tašes, prikrautas nežinia: ko pradedant nuo cigarečių iki mamos dovanotos obuolienės ar grybų.
Keliauja su vaikučiais, kurie akis tik įbedę į planšetes, mamos apsiregusios vienodai: „Huggo Boss“ stilius arba nukainuotų dizainerių parduotuvė „TK Maxx“.
Mano dėmesį patraukė ne pavargę emigrantai, bet šalia sėdintis vyras. Atrodė toks ramus, vidutinio amžiaus, gražiai apsirengęs – su „Harris Tweed“ švarku. Keliavo jis su maža rankine, kas pasufleravo, kad jam kumpiai, dešros ir pigūs baltarusiški saldainiai nėra įdomūs.
Elgiasi kitaip nei visi
Nežinau, kas man atsitiko, bet aš ji pakalbinau. Ar aš norėjau pasigirti, kad keliauju į Turkiją, ar kas – nežinau. Nenustebinau aš jo, nes išgirdau, kad žmogus gyvena Anglijoje, pakeliavęs ir po Karibus ir Šveicarijos Alpes. Papasakojo jis man, kad dabar keliauja po Lietuvą.
Net nustebau, kodėl po Lietuvą? Visi bėga iš jos, o jis daro atvirkščiai? Bandžiau sužinoti, kuo jis dirba, tik jis mandagiai atsakė, kad sumoka mokesčius visus, išlaiko šeimą su vaikučiais ir dar lieka 3000 svarų jam santaupų per mėnesį.
Nelabai galėjau suprasti, tiesą pasakius, ką jis čia veikia Lietuvoje? Žmogelis papasakojo man, kad turi svajonę, troškimą. Jis atvyko į Lietuvą, iš kurios ir kilęs, nusipirko sodybą rajone už 10 000 eurų, kur kieme auga dvi gražios liepos. Dabar remontuoja sodybą ir keliauja į Lietuvą 4–5 kartus per metus. Pasakojo, kaip jo 1 hektaro žemės sklype aplink namus vaikšto gandrai.
Nelabai aš supratau jo minties, nes mes su vyru vien buto remontui išleidome tiek, kiek jis sodybai.
Aš sėdėjau, žiūrėjau į jį ir galvojau – nieko nesupratau, arba jam su galva negerai, arba man?
„O tai kas prižiūri tą sodybą, kiek kainuoja prižiūrėti?“ – dar bandžiau klausti.
Pasirodo, žolę jam kas savaitę pjauna kaimynai, su kuriais jis labai gerai sutaria. Ir kainuoja nedaug. Supratau, kad sodybą turėti yra pigiau nei butą.
Pasirodo, žolę jam kas savaitę pjauna kaimynai, su kuriais jis labai gerai sutaria. Ir kainuoja nedaug. Supratau, kad sodybą turėti yra pigiau nei butą.
„Kam tau ta sodyba Lietuvoje, kam tau to reikia?“, – paklausiau jo.
Kaip supratau, gražu jam yra sėdėti po liepomis ir žiūrėti, kaip krenta žiedai, kaip kvepia vasara, koks aromatas. Kiek reikia žmogui iki laimes?
Susigundė užsidirbti
Žinote, ir aš užsimaniau uždirbti daug ir emigruoti. Ir aš, pagalvojau, noriu 10 svarų už valandą, kodėl ne?
Išsipildė mano svajonė – su vyru gyvename Anglijoje. Vyras buvo anesteziologas, dabar dirba ligoninėje su kauniečių brigada – kloja linoleumą ligoninėse. Patenkintas, gauna 10 svarų per valandą. Ir aš dirbu kaip ir prie medicinos – gaunu taip pat nemažai.
Ar aš laiminga? Ne, jei atvirai. Perskaičiau daug knygų, radau tokią istoriją, kad avelė seka paskui morką, o mes sekame paskui savo troškimus. Aš gailiuosi dabar, kokia buvau kvaila, sekdama paskui keliones, paskui didesnį valandinį atlyginimą, kopijuodama kitus kaip beždžionė!
Tik būdama Anglijoje supratau, kad buvau sutikusi labai protingą žmogų ir gailiuosi, kad nekopijavau jo – būčiau gyvenusi Lietuvoje, sėdėjusi vasarą su vyru po liepomis ir grožėjusi jų žiedais.
O dabar, kaip kvailė ir paskutinė durnė, lakstau iš vienos šalies į kitą su lagaminu, prikrautu mamos dovanotų obuolių sūrių! Tai čia mano troškimas toks? Tai yra tai, kuo aš seku? O kuo sekate jūs?
