„Tie žodžiai turi vasaros skonį. Tas vynas – sugauta ir užkimšta buteliuose vasara, – rašo Bradbury. – Reikia dalelę šios ypatingos dienos – pienių sunkimo dienos – taip pat užkimšti ir išsaugoti iki šaltos sausio dienos, kai tumulais drėbs sniegas, kai saulės bus nebuvę ištisas savaites(...)“
Kiekviename butelyje – po išgyventą (ir atmintyje išsaugotą!) dieną, ir nė viena nebepasikartoja...
Vaikis, suprantu, juokauja. Ir visa klasė garsiai nusijuokia: vaikai supranta, įstatymo sargai gali ir nesuprasti. Dar prieš žiemos atostogas knygą aptarėm: tema, idėja, išplėtota gyvenimo džiaugsmo, kiekvienos dienos branginimo metafora...
Ar tik nenoriu skaitytojams pasiteisinti? Ar neatsiras supermamytė, išgirdusi, kokį diktantą rašo jos vaikutis, ir puolanti skambinti į redakciją ar net pačiai Švietimo ministrei? Turiu visiškai adekvačią patirtį.
Sulaukė kritikos
Prieš porą metų man, mokytojai, turinčiai 30-ies metų pedagoginio darbo stažą, teko pirmą kartą tapti televizijos „žvaigžde“ – tautai turėjau paaiškintį apie savo „amoralų“ elgesį, mat į savo sudarytas pratybas 7 klasei buvau įtraukusi žinomo švedų rašytojo Soren Olssono knygos „Berto dienoraštis“ ištrauką, kurioje kalbama apie persirengimo kambaryje berniukų susidomėjimą savo lytiniais organais.
Bertas, pagrindinis veikėjas, dienoraščio autorius, „varžybose“ nedalyvauja, tačiau neslepia susidomėjimo. Nors ištrauka baigiama tuo, kad Bertas sako (sau), jog jam tokie vaizdai nebuvo malonūs ir jis neketina tokiose „parodose“ dalyvauti, ši berniuko išvada, kuria bandžiau pagrįsti rašytojo sumanymą kalbėti paaugliams aktualiomis temomis, tačiau taip, kad jos nebūtų iškreiptai ar vulgariai suvokiamos, niekas išgirsti nenorėjo. Antraip visas išpūstas burbulas būtų kaip mat subliuškęs. Televizijai reikėjo vienos dienos šou, kuriame atsidūrė ir ministrė Audronė Pitrėnienė. Dabar, praėjus rinkimams, pasikeitus ministrams, susivokiu, ko gero, tebuvusi „pėstininkas“ šioje istorijoje.
Ratas apsisuko
Lygiai po dviejų metų (šiais mokslo metais) Švietimo ministerijos potvarkiu mokyklose įvesta „Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai bendroji programa“, kuri turi būti integruojama į visus dėstomus dalykus. Pranašiški buvo anuomet mokyklos direktorės, nepabijojusios išsakyti savo nuomonę ir tuo apginti savo darbuotoją, žodžiai, kad iki švedų literatūros mūsų visuomenė dar nepriaugo, kad tokios temos dar negali būti mūsų mokyklos rekomenduojamoje literatūroje.
Tačiau ratas pasisuko stebėtinai greitai: tai, kas prieš porą metų buvo nusikalstama, amoralu, šiemet tapo privaloma! Kaip dabar praverstų šis tekstas, kurį anuomet išplėšėm iš pratybų. Už patirtą moralinę žalą galėčiau paprašyti kompensacijos. Bet... Neprašysiu. Paliksiu tiems, kas įstatymus gina „buldozerio“ pagalba.
„Buldozeriniai“ įstatymų, reformų sargai man primena Vinco Kudirkos satyros „Cenzūros klausimas“ caro žandarus, kurie, nemokėdami skaityti, juolab-lietuviškai, gaudo „popierą“ tupyklose. Net ir sovietmečiu Ezopo kalba parašyti veikalai prasprūsdavo pro griežčiausius cenzorius (prisiminkime Kazio Sajos pjeses). Nes nei metaforos, nei alegorijos kalba tokiems įstatymų sargams „neįkertama“...
