Pateko į kalėjimą
Laikui bėgant pabandžiau narkotikų, vadinamų opiatų ir tada alkoholį pakeičiau narkotikais. Narkotikų nusipirkti reikėjo pinigų, todėl vogiau iš parduotuvių, parduodavau pigiau, kad galėčiau įsigyti narkotikų.
Pradžioje atrodė kaip ir viskas gerai, bet kartą patekau į moterų kalėjimą. Tik tai nė kiek nesustabdė mano noro vartoti.
Bandžiau gydytis reabilitacijos centruose, tik ten ilgai neišlaikydavau, nes vis grįždavau prie to pačio gyvenimo.
Tai tęsėsi maždaug 17 metų, nes buvau praradusi viltį, kad kada nors pavyks pasikeisti. Prarasti vaikai, artimųjų pasitikėjimas, apie kitką tai trūksta žodžių.
Ir kai eilinį kartą buvau kalėjime – gavau bausmę kalėti metus ir kelis mėnesius, – pradėjau galvoti, kad nenoriu nei vogti, nei kaifuoti, nei kalėjime sėdėti. Nebuvo lengva, bet labai norėjau gyventi kaip pilnavertis žmogus.
Gyveno gatvėje
Išėjusi iš įkalinimo įstaigos važiavau į reabilitaciją, nors ten ilgai nebuvau. Vėliau pasiūlė važiuoti į Ispanijos reabilitacinę bendruomenę. Sutikau iš karto, nors važiavau nemokėdama kalbos į kitą šalį, bet buvau tikra, kad taip, kaip gyvenau, tikrai negyvensiu.
Nebuvo lengva Ispanijoje, iš reabilitacijos išėjau po savaitės, kadangi nemokėjau kalbos, tai savaitę praleidau stotyje nemiegojusi ir nevalgiusi. Deja, bet Lietuvos konsulas, dirbantis Ispanijoje, tokiems tautiečiams kaip aš, niekuo nepadeda.
Galiausiai paskambinau į reabilitaciją, iš kurios išėjau. Buvau priimta, bet prabuvau tik savaitę. Po savaitės vėl gyvenau gatvėje, norėjau grįžti į Lietuvą, nes prieš išvažiuodama ten bent jau turėjau darbą. Ispanijoje su darbais nėra lengva, o jeigu dar kalbos nemoki, tai apie darbą gali nesvajoti.
Teko kurį laiką gyventi gatvėje, miegoti parke. Tokių benamių Ispanijoje yra labai daug. Bet ačiū Dievui, kad ir kaip gyvenau, kad kur miegojau, nepradėjau vartoti narkotikų.
