Sakoma, kad žodis gydo, žodis žeidžia. Yra tokių žodžių, kurių nesinori ištarti, nesinori girdėti, nes sukelia neigiamą pojūtį.
Vienas iš tokių žodžių – „Lukiškės“. Penkiasdešimtmečiai jaunuoliai (politikai, valdžios vyrai) ypač šiuo metu nesusimąstydami vis kartoja „Lukiškių aikštė“, „Lukiškių memorialas“, „Lukiškių kalėjimas“. Manau, kad žodis „Lukiškės“ yra aptaškytas nekaltų žmonių krauju. Pokario metais „Lukiškės“ buvo tapęs grasinimu: „Ką, nori patekti į Lukiškes?“
Ši rekonstruota aikštė bus visos Lietuvos aikštė, todėl jai vietinis pavadinimas netinka. Lietuvos atkūrimo šimtmečio proga šią aikštę reikia pavadinti, pavyzdžiui, Šimtmečio aikšte. Tai būtų teisinga, nes ji, kaip ir visos Lietuvos žmonės, išgyveno aneksijas, represijas, okupaciją. Ji turi būti lygi, šviesi, kad joje žmonės pasijustų pakiliai, didžiuotųsi savo Tėvyne, tikėtų, kad žmonių gyvenimas taps geresnis.
Taip pat atgrasus žodis yra „būstinė“. Pokario metais kiekvieno miestelio centre būdavo stribų būstinės. Prieš jų langus aikštėje būdavo guldomi nužudyti partizanai. Kaimo žmonės su pasibaisėjimu, su prislopintu balsu tardavo tą žodį. Būstinėse būdavo kankinami ir žudomi žmonės. Istoriškai netgi būtų teisinga šio žodžio nevartoti.
Ir dar. Pastaruoju metu daug kalbama (o kitais metais dar daugiau kalbės) apie partizanus. Apie juos parašyta daug knygų. O kas apvažiuos Lietuvos kaimus ir išklausys prisiminimus tų kaimo žmonių, kurie per visą partizaninį judėjimą gyveno kaime, savo akimis matė kovojantį ir žūstantį partizaną. Kiek istorinės medžiagos neužfiksuota jokiuose archyvuose. Neabejotinai būtų įdomių prisiminimų, atskleistų tragiškų likimų, išlikusių nuotraukų, partizaniškų dainų, kurios parašytos remiantis esamais archyvais.
