Priprato gyventi be vyro
Jis mikliai sukūrė naują šeimą, su tąja moterimi susilaukė dukters, mudviejų vaikai. du pametinukai berniukai, liko su manimi. Istorija, kokių net ne šimtai, o tūkstančiai.
Per ketverius vienišo gyvenimo metus išmokau daug. Sukąsti dantis ir tempti šeimą viena. Jei verkti, tai tyliai, naktimis užsidariusi balkone, ar vonioje, kad negirdėtų vaikai. Nesipriešinti ir stengtis, kad vaikai palaikytų su tėvu kiek galima artimesnius ryšius. Nors pirmus metus vos pamačius jį prie namų slenksčio iškart sukildavo nežmoniškas skausmas.
Pamažu pripratau pergyventi už du, dirbti už du ir stengtis už du. Nesiskundžiu. Niekada negyvenau vyro išlaikoma, uždirbu pakankamai, mums užtenka. Kol tau taip nenutinka, nežinai, kiek turi stiprybės. Aš sužinojau.
Tik štai Kalėdos taip ir liko skaudžia tema. Prieš skyrybas mudu stengdavomės, kad šita šventė būtų tikrai ypatinga mūsų vaikams ir ji tikrai tokia būdavo.
Susiklostė savotiški maži ritualai, padarantys šventės laukimą pačiu šviesiausiu ir linksmiausiu metų laiku. Kartu puošdavome eglutę, kartu rinkdavomės, ką gaminsime, ką dovanosime artimiesiems, dažnai ištrūkdavome su vaikais papramogauti.
Laukdavo grįžtant
Po to, kai vyras mus paliko, visa tai – praeityje. Trejus metus jis šventai pažadėdavo atvažiuoti prieš Kalėdas, padėti ruoštis šventei, žadėdavo atvažiuoti per Kalėdas, aplankyti vaikų. Pažadėdavo ir man, ir jiems. Tačiau nė karto nepasirodė.
Mes laukdavome. Atidėliodavom pramogas. Nes kaip gi pramogausime be tėčio, nebus taip smagu. Iki paskutinės minutės atidėliodavom eglutės puošimą, juk tik tėtis pasiekia viršūnę. O paskui paskubomis kabindavom burbulus.
Pirmąją Kalėdų dieną vaikai pašokdavo iš lovų anksti ryte ir laukdavo pasirodant tėčio, kuris dar vakar telefonu patikino, kad tikrai atvažiuos.
Širdis plyšo skausmu, kai vos išgirdę laiptinėje šurmulį sūnūs vienas per kitą puldavo prie durų šaukdami „tėvelis atvažiavo!“ ir gaudavo pareiti į kambarį jo nesulaukę.
Trejus metus aš klausiau jo pažadų ir žadėjau vaikams, o paskui matydavau jų nusivylimą ir apimdavo tokia juoda neviltis, nors stauk.
Nusprendė nebesikankinti
Buvęs vyras paskambindavo. Atvažiuodavo ir atveždavo dovanų. Bet jau po švenčių, kurias žadėjo dalintis ne tik su naująja šeima, bet ir su mumis. Vaikai džiaugdavosi, bet...
Kiekvieną kartą jo pasiteisinimas būdavo vienas ir tas pats. „Ko tu, po velniais, putojiesi? Pati žinai, kiek prieš šventes reikalų, o dėl Kalėdų aš gi tik norėjau ramiai praleisti šventes su savo šeima“, – išgirsdavau pradėjusi priekaištauti.
Bandžiau priminti, kad skyrybos kai ko nepakeitė – tie du jo laukiantys, jį mylintys berniukai taip pat yra jo šeima. Skyrybos jų nepadarė mažiau svarbiais ar antrarūšiais.
Šiemet nusprendžiau daugiau nebesikankinti, jei neįmanoma pakeisti jo požiūrio į savo vaikus, aš galiu pakeisti vaikų požiūrį į tai, kas vyksta.
Jie jau ne tokie mažiukai, kad negalėtų susitaikyti su realybe. Todėl nesiklausiau buvusio vyro pažadų šiemet tikrai, šimtu procentų atvažiuoti.
Su vaikais išsiruošėm ir išvažiavom pasižiūrėti Vilniaus eglutės. Mes trise, be tėčio. Ir pati nustebau, kad taip puikiai praleidome laiką. Vaikai grįžo kupini įspūdžių, kol vairavau į namus, klegėjo nuo galinės automobilio sėdynės vienas per kitą.
Susiorganizavom popietę miške su karšta arbata ir sumuštiniais.
Nelaukėm, kol tėtis atvažiuos. Iš anksto patys pasistatėm ir pasipuošėm Kalėdų eglę. Trise planavom, ką pirksim dovanų seneliams, pusbroliams, tetai ir dėdei. Kartu važiavome jų išsirinkti.
Atėmė gražiausią laiką
Aš supratau, kad trejus metus tuo nuolatiniu laukimu, kad kažkas atvažiuos ir vien nuo to bus geriau, praktiškai atėmiau iš savo vaikų gražiausią metų laiką. Pasirodo, kai nieko nebesitikiu, su viskuo puikiai susidoroju pati. Galiu sukurti vaikams stebuklą ir be jų tėčio dalyvavimo.
O dabar „gražioji“ istorijos dalis. Kai buvęs vyras ir vėl paskambino apdalinti mus įprastais pažadais ir sūnūs pradėjo jam pasakoti, ką mes spėjom nuveikti prieš šventes, kur pabuvojom ir kaip gerai praleidom laiką, vyras skubiai paprašė duoti telefoną man.
Vos priglaudusi jį prie ausies iš balso išgirdau, kad jis kunkuliuoja pykčiu. Buvo kaip reikiant įsiutęs. Pradėjo klykti, kad žino, ko aš siekiu. Pasakė, kad tokiu elgesiu (taip ir nesupratau kokiu), noriu sukiršinti jį su sūnumis (nesupratau kur čia bandymas sukiršinti).
Gal prieš trejus metus ir net pernai, būčiau jį išklausiusi iki galo. O dabar nemandagiai išjungiau telefoną ir nutraukiau jo pasipiktinimo kupiną puolimą. Mat jį velniai, su visomis jo emocijomis ir atbudusiu ego.
Mes su sūnumis turim svarbesnių reikalų – virtuvėje kaip tik laukia nebaigtas meduolinis namelis, kurį žadame statyti ant Kūčių stalo.
Ir aš žinau, kad šiemet Kalėdos praeis visiškai kitaip. Pasitariau su draugėmis, todėl pirmąją Kalėdų dieną mano berniukų laukia linksma staigmena. Ką ten slėpti aš ir pati jos laukiu.
Tikiuosi buvęs vyras labai neįsižeis sužinojęs, kad šiemet sūnūs nebėgiojo prie durų jo laukdami neįsižeis, kad šventės prabėgo ne mažiau linksmai, nei tada kai gyvenom kartu.
