Apsileidusią žmoną gelbėjęs vyras palūžo nugirdęs slaptą pokalbį su draugėmis

Vedžiau gana anksti, būdamas viso labo 22 metų. Labai mylėdamas, labai norėdamas būti su savo išrinktąja, negąsdino nei ankstyva tėvystė, nei buitis, nei visa ta „skurdo vakarienė“ – nei vienas, nei kitas neturėjome specialybės, universitetą aš apskritai tik pernai baigiau. 

Dirbau tada tai padavėju, tai krovėju, tai taksistu, o grįžęs namo daug dėmesio skyriau vaikučiams, kurie buvo pametinukai, tvarkiausi namie ir neburbėjau, kad tai moteriški darbai.   

Šiuo metu yra kitaip, prasigyvenome, turime netgi savo nuosavą namuką, nes kai nori, sieki ir pasieki. Bet ne viskas žmogaus valioje, kai kurie nematerialūs dalykai yra Likimo letenose, ir tas Likimas žiauriai pasityčiojo iš manęs.

Pirmiausia pastebėjau tai, kad žmona nenori mylėtis. Klausiau, kas ne taip, siūliau eiti kartu pas seksologą. Ji, aišku, atsisakė, bet niekaip nesugebėjo pasakyti priežasties, kas yra ne taip. 

Aš tada pamaniau, kad ji tiesiog pervargusi, persitempusi. Dirba pamaininį darbą, tenka padirbėti ir naktimis. Buvo netgi atėjusi tokia mintis, kad žmona įsitaisė meilužį.

Radęs dingstį vis ateidavau pas ją į darbą pačiu netikėčiausiu metu, sykį atlėkiau netgi naktį. Ne, jokio meilužio net pėdsakų nebuvo, galų gale būčiau jeigu ne pagavęs, tai bent pajautęs. Ne, šis variantas atkrito.

Taip pat maniau, kad mano žmoną kažkas kamuoja, galbūt kokia nors depresija, bet ji, kai ateidavo draugės, buvo linksma, guvi, šneki, jokių depresijos požymių.

Todėl pasilikau prie minties, kad ji tiesiog pervargusi ir tiek. Todėl stengiausi žmonai kuo daugiau padėti buityje, bet tikrai nebuvau veršis, kuris tampa skuduru ir jį galima vedžioti už nosies.  Tiesiog nuoširdžiai stengiausi dėl savo moters. Bet iš tų mano pastangų buvo ciniškai, be jokių skrupulų pasijuokta.

Ilgai nepastebėjau, nors iš tiesų tai buvo akivaizdu, bet po kiek laiko atsikvošėjęs pamačiau, kad žmona keičiasi. Ji pasikeitė iš esmės. Ėmė nesirūpinti savo išvaizda, ir toliau seksu nesidomėjo, ėmė buitėti, smulkmeniškėti, atsirado kažkoks nesveikas smalsumas, pavyzdžiui, ją labai domino, kaip gyvena kaimynai. 

Jos kalbėjimo tonas tapo irzlus, tiek su manimi, tiek su vaikais kalba pakeltu tonu, užuot apsitvarkiusi namie ar nuėjusi į grožio saloną apsitvarkyti savęs, geriau jau sukiša nosį į televizorių, kai rodo bomžų ir asocialų gyvenimą (yra tokia laida, kaip pijokai mušasi, o paskui kviečiasi televiziją į pagalbą), arba pasiima telefoną ir valandų valandomis kalba kažkokius nereikšmingus dalykus su draugėmis. 

Kai būnu šalia ir girdžiu, ką ji kalba, mane apima didžiulė gėda dėl jos visokių apkalbų, kitokio žmogaus smerkimo, „dyvijimosi“, netolerancijos, piktdžiugiškumo, jeigu kam nors kas nors nesiseka. Kai kalba su Asta, apkalbinėja Ingridą, o kai kalba su Ingrida, apkalbinėja Astą. 

Galvoju, gal tikrai neįdomiai gyvename, gal trūksta įspūdžių, pramogų, kad ji šitaip elgiasi. Todėl aš jai siūliau apmokėti ir baseiną, ir grožio procedūras, ir kartu nueiti, ir namų tvarkytoją pasamdžiau, kad būtų galima daugiau laiko skirti kokiems nors maloniems dalykėliams. Ne, jai nereikia, ji atsisakė. Jai kur kas įdomiau apkalbos draugių rate. 

Žmona taip pasidarė labai nekonkreti, ką paklausi, atsakys per aplinkui, su visokiais išvedžiojimais. Išmoko (turbūt iš draugių) moralizuoti, visus smerkti. 

Santuokoje mes dar tik 15 nepilnų metų, mes dar jauni, bet ir pakankamai daug kartu pragyvenę.  Bet aš jos nebepažįstu.

Aš buvau visiškoje neviltyje, mano mylimos moters nebeliko, čia beveik tas pats, kas palaidoti žmogų. Bet aš iš visų jėgų stengiausi nepasiduoti, galvojau, kad jai sunku, lengvinau jai tą gyvenimą, bet ji to nevertino.

Siūlau išvažiuoti į šiltus kraštus pailsėti – ne, jai nereikia. Dovanoju kvepalus, ji mane aprėkia, kam laidau pinigus. Pala, pala, aš iš savų pinigų jai pirkau, ne iš jos.

Turim bendrą biudžetą namams ir vaikams, bet turim ir atskirą, kiekvienas sau. Bandau intymiai suartėti, ji grubiai mane atstumia.

Klausiau, kas ne taip, juk anksčiau mes vienas kito  norėdavome, ji atsako, kad nebe mūsų amžiui, pala pala, kokiame amžiuje? Mums nėra net 40 metų!!! Aš einu pasportuoti, ji man sako: „Ką čia vaidini ant gyvenimo galo?“ Aš visada prisižiūriu ir prisižiūrėjau. 

Kad ji bent jau supavyduliautų, pagalvotų, kad dėl kitos stengiuosi, jau ir tai man būtų malonu, kad nesu tuščia vieta jai. Oi ne, ji tik pabumba, kad pernelyg puošiuosi, kad kam čia to reikia, ką čia noriu pavaidinti, kaip nesuprantu, kad viskas kainuoja, ir kaip visada pakeltu tonu kalba. 

Ir kiek aš jos prašiau nesikreipti į mane „tėvai“, nes jai aš ne tėvas, aš jai vyras. Ne, vis tiek ji sako: „Tėvai, tą, tėvai, aną“. Pastebėjau, kad ji mane tyčia erzina su tuo savo „tėvai“. Nusispjoviau ir ėmiau nebereaguoti. 

Daug skaitau, todėl šiek tiek išmanau psichologinius dalykus. Žinau, kad pirmiausia reikia kalbėtis, daug kalbėtis. Tą ir bandžiau daryti. Oi, kiek bandyta kalbėti su žmona, kiek ieškota visokiausių būdų gerinti santykius, kiek siūlyta visokių sprendimų.

Klausiau, ką aš darau ne taip, ji sako: „Ko čia kabinėjiesi, viskas gerai, nesuprantu, ko tu nori?“ Aš jai aiškinau, kad man nepatinka santykiai be sekso, nepatinka jos apsileidimas, nepatinka, kad ji pasidarė „cekauna Zosė“, nepatinka tai, kad ji apkalbinėja drauges už akių. Ji atsakydavo; „Eik tu, kvaily, ką tu supranti“.

Viskas veltui, visi bandymai pasikalbėti veltui, visi mano žodžiai kaip žirniai į sieną. Tikrai jaučiausi lyg dėl kažko kaltas, kad maniškė taip pasikeitė, tik nesupratau, kodėl, o žmona man taip ir nesiteikė pasakyti, kad ir kiek klausiau. Tik atsakydavo, kad nesikabinėčiau, kad viskas gerai. 

Visos mano pastangos taisyti santykius buvo veltui, o vieną dieną supratau, kad tos moters, kurią vedžiau, kurią mylėjau, jau nebėra, o tos naujos svetimos moters, kuri nešioja mano pavardę, kuri yra mano vaikų motina, aš nemyliu.

Bet nutariau plaukti pasroviui, gyventi tuose pačiuose namuose kaip geri kaimynai, nes vaikus tikrai labai myliu, juos skyrybos įskaudintų. Netgi svarsčiau galimybę susirasti kitą moterį, bet specialiai neieškojau, o netyčia neatsirado. Be to, kažkoks vidinis stabdis buvo pas mane įjungtas. Dabar galvoju, kad visiškai be reikalo. Kam to reikėjo? Nesu minkšto charakterio, nors gali susidaryti toks įspūdis apie mane. 

Bet dabar po vieno įvykio skyrybos tapo nebeišvengiamos. Nelaidosiu savęs, bandysiu pradėti viską iš naujo. Visam laikui man jau uždėta baimės stigma, kad bet kuri gražuolė gali virsti pabaisa.

Turbūt visada jausiu kažkokią kaltę, kad mano vaikų motina virto iš gražuolės pabaisa. Bet aš bandysiu atsitiesti. Jau padaviau skyryboms. Aš tikiu, kad man pavyks. Tiksliau, noriu tikėti tuo.

Užsiregistravau pažinčių puslapyje, sulaukiau pasiūlymų susitikti. Su viena jau ir susitikau, praleidome puikią naktį. Tada galutinai ir apsisprendžiau skirtis, nes po vieno įvykio kelias dienas neradau ramybės, jaučiausi pažemintas, sutryptas, tiesiog sumaišytas su žemėmis, buvo sušlubavęs pasitikėjimas savimi kaip vyru, iškentėjau didžiulę nepagarbą sau ne tik kaip vyrui, bet ir kaip žmogui. 

O įvyko štai kas. Aš grįžau namo neįprastu laiku, vaikams buvo rudens atostogos, norėjau juos paimti pusdieniui pramogų kokių nors, kad nekiurksotų prie kompo ištisai. Namie buvo vaikai ir žmona (kaip tik jai buvo laisvadienis po atidirbtos pamainos), pas ją svečiavosi jos draugės dvi, mano jau minėtos Asta ir Ingrida.

Vaikai kažką garsiai užsileidę per kompiuterį klausėsi, o virtuvėje žmona žiūrėjo su draugėmis per televizorių asocialų gyvenimo laidos kartojimą. Taigi, į namus įėjau nepastebėtas, niekas negirdėjo mano rakinamų durų, mano žingsnių.

Ta moteris, kurią vadinau žmona, girdžiu, draugėms sako: „Kvailelis maniškis, jis galvoja, kad aš jį myliu, aš jo niekada nemylėjau, tekėdama aš jo nemylėjau, tekėjau, nes jauna ir kvaila būdama netyčia pastojau, man tos meilės seilės čia nesąmonė, aš vaikus myliu, o jis man paskutinėje vietoje. Išvis nesuprantu, už ką ten tuos vyrus mylėti, ko jie išvis nori. Man šlykštu, kai jis lenda su savo seksais, bet kiek išlošiu, nes kuo daugiau laužausi, neduodu jam, tuo daugiau jis aplink mane šokinėja, galvoja, kad aš nuvargusi, jis kad stengiasi, kad stengiasi, mergaitės, jūs irgi pabandykite šį metodą, veikia visu 100 proc. Bet šiaip tai nežinau, ką daryti, kad nelįstų.  Šiaip jis geras ir man, ir vaikams labai geras, tik per daug pinigų laido sportams, drabužiams, įsivaizduojat, man kažkokius apatinius kekšiškus nupirko, išmetė pinigus, nugrūdau toli toli į stalčių, kad nematyčiau. Man tas jo polinkis nešvankybėms jau gerklėje stovi“.

Ji šitaip be jokių skrupulų ant manęs varė, o jos draugės tik pritaria: „Taip, taip, vyras moteriai nereikalingas, – sako jos. – Jis reikalingas šeimai, o ne visokiems seksams, meilėms, šeimai reikia maitintojo, tėvo.“ Ir vis kartodavo, kaip aš, kvailelis, to nesuprantu, ir ko aš čia noriu „tokiuose metuose“. 

Nieko nesakęs, neišsidavęs, kad viską girdėjau, apsisukau ir išėjau. Paskui grįžau vėlai vakare ir nieko nekalbėjau, man dar pasiūlė valgyti, pavalgiau ir užsiėmiau savo reikalais.

Tegul tas asmuo, kurį iki šiol vadinau žmona, atpažįsta save iš šio portalo, ir kai gaus šaukimą į teismą dėl skyrybų, tegu per daug nenustemba, savo smulkmenišku vištos proteliu tegu nekelia klausimų: „Kodėl skyrybos, juk viskas gerai buvo?“

Ne, nebuvo gerai. Per daug iš manęs, iš mano jausmų skaudžiai pasityčiota buvo. Tegu pasiieško kito „kvailelio“, jeigu tik ras. Savo sprendimo aš nekeisiu.