Išvyko dviese
Dar žiemą užsisakėme lėktuvo bilietus į Irkutską rugsėjo mėnesiui ir kruopščiai ėmėme planuoti maršrutą. Pirmasis praktinis patarimas norintiems keliauti ta kryptimi – pirkti bilietų skubėti nereikia, nors bilietų pardavėjai grasina keliais telikusiais bilietėliais. Vasaros pradžioje tie „keli“ bilietai vis dar buvo pardavimo portale, o kaina jų kurį laiką buvo ženkliai mažesnė nei žiemą.
1. Skrendame iš Vilniaus į Irkutską (per Maskvą), nuo kurio Baikalo ežeras jau mažiau kaip už 100 km. Čia keliaujame keturias dienas – pramoginiu traukiniu, pėsčiomis, arkliais. Patiriame gamtos grožio sąlygotą katarsį, pramogaujame Irkutsko srities Baikalo prieglobstyje, kitaip tariant, pietvakarinėje Baikalo ežero pakrantėje.
3. Pasisamdome vietos gidą, kuris negailėdamas savo automobilio vėl grąžina mus prie Baikalo, tik jau rytinės pakrantės. Čia grožimės jau kitokiu Baikalu (dievulėliau, kiek jis turi veidų ir spalvų....), kalnuotu kraštovaizdžiu, prisiliečiame prie buriatų kultūros, bendraujame su vietine lietuve, pasilikusia nuo tremties laikų.
Taigi, apie viską iš eilės.
Maršrutas: Vilnius– Irkutskas– Listvianka– Bolšyje Koty – Irkutskas.
Irkutską pasiekėme labai ankstų rytą vietiniu laiku. Nuo mūsiškio jis skiriasi +5 valandomis. Rytas aušo gražus, saulėtas. Jau buvome nusiteikusios daugiau kaip parai be miego – tokia paprastai adaptacijos kaina naujoje laiko zonoje.
Tai istorinė XX a. pradžios geležinkelio atkarpa, šiandien besitęsianti apie 90 km Baikalo ežero pakrante. Tų laikų inžinerijos stebuklas – tiltai, tuneliai uolose – nepakartojamos gamtos ir automobilių neprivažiuojamų pakelės kaimelių prieglobstyje.
Įspūdį sustiprina ir to meto autentiškas puškuojantis garvežys, varomas anglimis, laikas nuo laiko senoviškai tūtuojantis, kas traukinio keleivius priverčia aikčioti.
Traukinukas kelionės metu keliskart sustoja gražiausiose maršruto vietose. Sustojimų metu galima tiesiog išlipus pasigrožėti gamtos didybe arba pasiklausyti gidės pasakojimų. O gidės Baikalo krašte labai prefesionalios. Dirba ne valdiškai, o su didele meile savo kraštui bei turistaujančiam žmogui.
Patarimas keliaujantiems – nakvynę susirasti iš anksto, nes net ne sezono metu, jeigu atvyksite čia savaitgalį, svečių namuose, viešbutukuose dažnai jus pasitiks malonios administratorės ir nuoširdžiai apgailestaudamos praneš, kad vietų nėra arba gali pasiūlyti tik solidžiai kainuojantį „liuksą“.
Nebuvome iš anksto pasirūpinusios kambariu, todėl teko nemažai nupėdinti su savo didžiulėmis kuprinėmis, kol miesto pakraštyje radome jaukų viešbutuką už padorią kainą. Jaukus jis ne tik todėl, kad buvo švaru ir šilta, bet ir todėl, kad pasitiko labai svetinga, malonaus būdo šeimininkė. Nuo jos prasidėjo mūsų suvokimas, kad Baikalo Sibiro žmonės yra tikrai nuoširdūs ir geri. Ne veltui sakoma, kad šiuose kraštuose yra gerųjų dvasių namai ir kad blogi žmonės čia negyvena.
Šeimininkė mielai užpildė visus duomenis savo kompiuteriu ir kai atėjo laikas sumokėti už bilietus, sistema nepriėmė nė vienos mūsų lietuviškos banko kortelės. Mes sekundei sustingom, tačiau viešbučio šeimininkė net negalvojus išsitraukė savo banko kortelę ir... sumokėjo už mūsų bilietus. Na va, sako, atlikta, bilietus turit, dabar tikrai visur spėsit. Žinoma, skubiai jai kompensavome pirkinio vertę, tačiau dar visą vakarą galvojau: ar aš taip pasielgčiau?
Pagundos kalvėje
Antra diena vėl išaušo saulėta. Laiko adaptacija įveikta, galime pradėti rimtesnius žygius. Šiandienos pagrindinė programa – jojimas arkliais. Bet kadangi ryte dar turėjome laiko, nuskubėjome prie miestelio keltuvo, keliančio į Čerskio viršūnę – akmenį.
Leidžiantis žemyn sutikome vieną po kito važiuojančius kinų turistų autobusus, tad pamėginome tik įsivaizduoti, kas ten darosi Čerskio viršūnėje. Apskritai, kinų tema Baikalo krašte kalbama tyliai, pakančiai, bet kiek su erzeliu.
Tai triukšmingi turistai, nelabai paisantys šalia esančių, nelabai gerbiantys iškabas, raginančias saugoti Baikalo aplinką nuo šiukšlių, barbariško elgesio. Na, gal tiesiog todėl, kad iškabose neparašyta kinų kalba? O kinų grupės, patikėkit, nemažos. Mažiausiai vienas autobusas, o dažniau – visa vilkstinė. Džiaugėmės, kad atvykome ne sezono metu. Sako, sezonu čia praeiti pro kinus neįmanoma.
Gaila, turėjome nedaug laiko, šiam muziejui verta skirti ženkliai daugiau. Na, o mes skubėjome į žygį arkliais. Listviankos apylinkėse yra kelios arklius auginančios ir žygius organizuojančios sodybos. Tačiau viena jų mus stipriai pavedė, tad mūsų geroji viešbučio šeimininkė patarė kreiptis į Tjurjuminų sodybą (Usadba Tjurjuminych), esančią Listviankos pakraštyje, beveik pačioje kalnuotoje taigoje.
Ir pateikia jas maišeliuose, pasiūdintuose su begaline meile ir linkėjimais. Prie kiekvieno maišelio prisiūta lėlytė, vadinama „berežnaja bereginja“. Tai slavų senovinės tradicijos elementas– simbolis, kuris saugo namus, šeimą nuo blogų energijų. Taip pat Natalija gamina natūralius tepalus, balzamus, muilus. Tikri Sibiro lobiai!
O Natalijos vyras Olegas – gaspadorius, prižiūrintis ir besirūpinantis gausiu gyvūnijos ūkiu. Kai pasiekiam sodybą, suprantam, kas ten traukia žmonių būrius. Tai gamtos-žmonių-gyvūnų santarvės ir ryšio energetika, kuria užpildytas kiekvienas tų namų kampelis.
Mieli Lietuvos vyrai! Primygtinai rekomenduojame – jei išleidžiate vienas savo moteris į Sibirą, įsitikinkite, jog jos neužsuks į kalves. O geriau visada vykite kartu, nes jūsų moterys gali netyčiom (taip kaip mes) užsukti į Sibiro kalvę ir iš ten nebenorėti išeiti.
Jei rimtai, kalvėje prie senovinės kalvės žaizdro kaukši įspūdingos povyzos vyrai – jauni, tvirtai nuaugę, nepaprastai vyriški. Lyg senovinių pasakų herojai. Čia galima tiesiog pasižiūrėti, kaip vyksta jų darbas, galima įsigyti jų nukaltų gaminių arba patiems ką nors nusikaldinti – puiki pramoga ir edukacija tiek vaikams, tiek suaugusiems. O dar ir akis damoms malonu paganyti. Mums skirtos 20 minučių pralekia žaibiškai ir visgi Olegas buvo teisus – krapštyti iš kalvės atėjo mūsų pasigedęs instruktorius, kuris supratingai palingavęs galvą mandagiai pakvietė prisijungti į suplanuotą žygį.
Išvyka žirgais
Po trumpo instruktavimo ir apšilimo jojam į kalnus maloniais taigos keliukais. Peizažas – rudeniškas, todėl ypatingas. Darsyk pasidžiaugiam, kad išsirinkome puikų laiką keliavimui. Oras lepina, Sibiro taigos spalvos gniaužia kvapą, stabilios elgsenos žirgai kinkuoja nešdami vis aukštyn ir aukštyn, gryno oro gaiva skverbiasi į kiekvieną ląstelę.
Tjurjumenų sodybą palikome jau temstant. Pakeliui užsukome į vietinę kavinukę, vakarienei norėdamos paragauti omulio. Tai lašišinė išskirtinai Baikalo ežere gyvenanti žuvis, kurios skonis labai gurmaniškas. Paskutiniais metais omulio žvejyba beveik uždrausta dėl populiacijos nykimo, nors įvairiai paruoštos (keptos, rūkytos, sūdytos, žuvienės pavidale), Baikalo simboliu vadinamos, žuvies paragauti galima beveik visur – kavinėse, nusipirkus iš gatvės prekeivių, turguje.
Po lietingos ir griausmingos nakties išaušo trečioji – pilna saulės, nuostabi diena. Palankus oras tądien buvo itin aktualus, nes buvome suplanavusios sunkiausią savo kelionės maršrutą – 25 km žygį pėsčiomis palei Baikalą nuo Listviankos iki kaimo Bolšyje Koty.
Pavojingas žygis pėsčiomis
Tai populiarus maršrutas, tačiau jam pasiryžus visgi reikia šiek tiek pasidomėti ir nuspręsti, kokiu taku eiti, nes jų yra trys.
Antrasis takas veda per taigą. Dažniausiai šį maršrutą renkasi žygeiviai su arkliais. Jis visai nepavojingas, tačiau gerokai ilgesnis ir nuobodokas. Mes pasirenkame vidutinio sunkumo maršrutą, vadinamąjį „Bolšaja Baykalskaja tropa“ – BBT (vert. Didysis Baikalo takas). Bendras tako ilgis yra apie 150 km, mes nutariame įveikti vienos dienos maršrutą – 25 km iki kaimo Bolšyje Koty.
Tad visus, kurie eis šiuo taku, raginame būti itin atsargiems. O jeigu diena lietinga, maršruto geriausia atsisakyti apskritai. Jeigu tik yra galimybė keliauti be kuprinių, neabejotinai taip ir darykite. Mes tokio pasirinkimo neturėjome, tad kuprinės ne tik kad buvo pasunkinimas kylant į kalnus ar leidžiantis kalnų serpantinais (toks maršrutas tęsiasi visą kelią), tačiau ir sukėlė pakankamai įtampos einant pavojingąja atkarpa.
Tikslą pasiekiame per aštuonias valandas, jau vakarėjant. Nors kaimelyje galima rasti skelbimų, siūlančių nakvynę, visgi po tokio žygio aplanko labai geras jausmas žinant, kad būstu nakčiai pasirūpinome iš anksto.
Po sunkokos fiziškai, bet pasakiškos emociškai dienos seka nauja – vėl saulėta diena. Iki vakarinio raketos tipo laivo, kuris mus Baikalo ir upės Angara vandenimis parskraidins į Irkutską, dar turime laiko. Tad nusprendžiame dar kiek pažygiuoti BBT maršrutu tolyn, link kalno Skiper, nuo kurio atsiveria dar vienas įstabus Baikalo peizažas iš viršaus.
Pakeliui saulė taip lepina, kad nusprendžiame pasideginti ir pamirkyti kojas Baikalo vėsoje. Pačios stebimės ir kikenam, jog deginamės rugsėjo pabaigoje, Sibire!
Neslepiame džiaugsmo ir padėkos Listviankos viešbučio šeimininkei, kuri apdovanojo mus aukso vertės patarimu – iš anksto internetu įsigyti laivo Bolšyje Koty – Irkutskas bilietus. Tik jos patarimo dėka nebuvo sujauktas mūsų kelionės planas. Išlipusios iš laivo strimgalviais lekiame į Irkutsko traukinių stotį, kurioje įšokusios į naktinį traukinį pradedame antrąjį savo kelionės etapą.
