Okupantų armijoje
Įvedus privalomąją karo prievolę, kai kurie Lietuvos jaunuoliai, nors vaikystėje žaidė kareivėlius ir kompiuterinį karą (knygų jie beveik neskaito), stengiasi įvairiais būdais jos išvengti. Jie nesupranta, kad tai kilni, garbinga kiekvieno sveiko, jauno vyro pareiga.
Matyt jie nežino, jog po antros sovietų okupacijos tūkstančiai Lietuvos jaunuolių pasiryžo ginti Tėvynę nepaprastai sunkiomis sąlygomis. Kai kurie iš jų, nors ir turėjo galimybę pasilikti Vakaruose, tačiau nepasiliko. Jie grįžo į Tėvynę – kovoti ir čia žūti.
Mūsų kartai teko „laimė“ patirti okupantų kariuomenės „malonumus.“ Tai buvo nuotykiai, primesti mums prieš mūsų valią, tačiau ir šis laikas nebuvo tuščiai praleistas. Tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus nuostatų. Dabartiniai šauktiniai galės palyginti kuo skiriasi tarnyba nepriklausomos Lietuvos ir okupantų kariuomenėje.
1954 metų vėlus ruduo, 6 val. ryto. Vilnius dar miega. Tik reto praeivio batai ritmingai stuksena į šaligatvio betoną ar tingiai nuburzgia vienas kitas automobilis, o Iš kaminų į dangų jau rangosi dūmai. Kolona jaunų vyrų nedarniai žygiuoja Mindaugo gatvės grindiniu geležinkelio stoties link.
Vieni su kuprinėmis už nugaros, kiti per petį permetę tempia drobinį maišą ar rankoje velka medinį „čemodaną.“ Ten sukrauta visa jų neįmantri manta. Šalia, vis paragindamas atsiliekančius, žingsniuoja rusų kariuomenės leitenantas.
Nutraukė sėkmingas studijas
Prieš porą metų, išlaikius septintos klasės egzaminus, skaudančia širdimi teko atsisveikinti su mokykla ir klasės draugais. Toliau čia trinti mokyklos suolą nebuvo prasmės. Reikėjo įgyti specialybę, nes man jau buvo 18 metų.
1953 m. kovo 5 d. nusibaigė (rus. skončialsia) „Didysis tautų vadas, mokytojas ir korifėjus.“ Jo mirties priežastis labai neaiški. Man tarnaujant kariuomenėje buvo kalbama, kad jį nunuodijo Berija.
Kitos dienos vakare – kovo 6 d. mūsų kursui reikėjo organizuoti radijo valandėlę. Tą kartą šį darbą reikėjo atlikti man su keliais kurso draugais. Pradžioje aptarėme dienos aktualijas, paminėjome pažangiuosius ir atsilikėlius.
Po to į galvą šovė akibrokštas – ant grotuvo uždėjau plokštelę ir per visus pastato aukštus iš reproduktorių nuskambėjo: „Široka moja strana rodnaja“ (rus. plati mano šalis gimtoji). Staiga į aparatinę įbėgo uždusęs, net pažaliavęs kurso vadovas ir pradėjo šaukti: „Pam (toks buvo jo priežodis), visuotinis gedulas, o tu leidi muziką!“ Keista, tačiau tada iš vadovų negavau net elementaraus papeikimo.
Diktatorius mirė, partizaninis karas baigėsi. Maskvos kremliuje prasidėjo rietenos dėl valdžios. Pradžioje iškilo Stalino parankinis, garsus budelis ir moterų prievartautojas L. Berija. Tačiau jo karjera buvo labai trumpa. 1953 m. birželio 25 d. jis dar spėjo „pabendrauti“ su suimtu ir į Maskvą nuskraidintu Lietuvos laisvės kovotojų vyriausiuoju vadu Jonu Žemaičiu, tačiau kitą dieną jį suėmė, apkaltino tėvynės išdavyste bei sąmokslo organizavimu ir metų pabaigoje sušaudė.
Valdžią uzurpavo cholerikas Nikita Chruščiovas. Nepaisant valdžios kremliaus viršūnėse pasikeitimų, imperija ir toliau tvirtai žengė militarizmo keliu, nors buvo laikas, kai iš parduotuvių lentynų dingo net batonai. Sutrypdama tarptautinės teisės normas, okupacinė valdžia ir vietiniai kolaborantai vertė Lietuvos jaunuolius tarnauti svetimoje sovietinėje kariuomenėje, dažniausiai toli nuo Tėvynės. Nepaklusti reiškė ne tik sugadinti karjerą, bet ir gyvenimą.
Išvyko gyvuliniais vagonais
1954 m. rudenį jau mokiausi trečiame kurse. Staiga gavau pakvietimą į karinį komisariatą, kuris tada buvo Algirdo gatvėje. Ten jau radau nemažą būrį likimo draugų. Teko patirti žeminančias procedūras: liepė visiems nusirengti iki Adomo kostiumo ir gydytojai, didžioji dalis – moterys, mus apčiupinėjo, ištyrinėdamos ar tikrai turime visus organus.
Po kurio laiko, lapkričio pabaigoje reikėjo prisistatyti jau su daiktais. Pradžioje nuvedė į pirtį Tilto gatvėje. Tarsi avinams nukirpo visus plaukus ir kai kurias kūno dalis ištepliojo kažkokiu bjauriai dvokiančiu geltonu skysčiu.
Po to nuvarė i surinkimo punktą Respublikiniame karo komisariate Totorių gatvėje. Dabar ten įsikūrusi Krašto apsaugos ministerija. Šis pastatas tada labai priminė kalėjimą: prie durų stovėjo sargyba, pirmojo aukšto langai buvo apsaugoti tvirtomis grotomis, o gultai dviejų aukštų. Jie sukalti iš neobliuotų lentų. Nebuvo jokių čiužinių. Pasikloji ir apsikloji tuo, ką turi.
Tačiau didžiausia bėda – blakės ir kiti smulkesni gyviai, kurie jaukiai įsitaisė lentų plyšiuose. Tik užgesus šviesai, tie parazitai išlįsdavo iš savo slėptuvių ir negailestingai siurbdavo mūsų kraują. Dėl to daugelis jaunuolių, tame tarpe ir aš, beveik nemiegojome. Kai kurie linksmai leido laiką vaišindamiesi alkoholiu, kurį sugebėjo atsinešti. Kai jo pritrūkdavo, išradingieji įsigudrindavo apsirūpinti per antro aukšto langus ilgo špagato ir giminaičių pagalba. Kartais tos linksmybės baigdavosi ne tik nedarniomis dainomis, bet ir santykių aiškinimusi bei muštynėmis.
Vilniaus geležinkelio stoties tolimiausiame kelyje mūsų laukė ilgas gyvulinių vagonų sąstatas. Čia taip pat buvo dviaukščiai kieti gultai ir jokios patalynės. Mažas langelis ir didelės stumdomos durys – vagonas akivaizdžai pateisino „gyvulinio“ vardą.
Tikslą pasiekė po 29 dienų
Galiausiai pajudėjome. Lik sveika, Tėvyne! Traukinys mus vežė į nežinomybę. Maitinimas buvo kasdieninis sovietinis – dažniausiai ne pirmo šviežumo be galo sūrios silkės ir kiek pašvinkusios žuvys.
Kadangi turėjome pasiėmę pinigų, kuomet traukinys stovėdavo stotyse, nubėgdavome ir iš bobučių nusipirkdavome geresnių produktų: keptų vištų, virtų bulvių ar kopūstais įdarytų pyragaičių bei apsirūpindavome karštu vandeniu, kurio netrūko.
Kartais sąstatas labai ilgai stovėdavo stotyse, garvėžys stumdydavo vagonus pirmyn-atgal, garsiai skambėdavo vagonų buferiai. Matyt, prie mūsų sąstato dar prikabindavo daugiau vagonų, kuriuose buvo likimo draugai. Dabar jau iš Rusijos įvairių sričių. Važiuojančio traukinio ratų ritmiškas bildėjimas į bėgių sandūras veikė migdančiai, todėl miegodavome beveik pusę paros. Tam netrukdė nei vagonų trukčiojimai, nei buferių trankymasis.
Savotiškai – rusiškai buvo sprendžiama gamtinių reikalų problema. Sąstatui sustojus, visi lėkdavome į lauką, nes jau būdavo prispirti: vieni mažam, o kiti ir dideliam reikalui. Vieni išsitraukdavo varpas čia pat už vagonų, o kiti tūpdavo kiek atokiau. Susiformuodavo tupinčių žmogeliukų nuogais užpakaliais eilė per visą sąstato ilgį. Nesvarbu naktis, ar diena, ar netoliese vaikšto žmonės tame tarpe ir moterys... Matyt rusai prie tokių „egzotiškų“ vaizdų pripratę, todėl nekreipia dėmesio. Centrinėse stotyse ešelonas niekada nestodavo.
Nepaisant buitinių nepatogumų, nuotaika buvo pakili, skambėjo dainos. Pasklido kalbos, kad mus gabena net į Tolimuosius Rytus, todėl vaikinai ėmė dainuoti: „Dalnyj vostok...(rus. Tolimieji rytai...“ Pravažiavome tunelius Uralo kalnuose. Prasidėjo Vakarų Sibiro lygumos. Buvo lapkričio pabaiga, todėl čia jau viešpatavo žiema. Pasiekęs Sibiro sostinę Novosibirską, traukinys netikėtai pakeitė kryptį. Dabar jau važiavome į pietus. Matyt, sovietų karo vadai pakeitė planus ir nutarė mūsų negabenti į Vladivostoką.
Iš žiemos patekome į tikrą vasarą. Kuo toliau važiavome į pietus, tuo darėsi šilčiau. Kuomet pasiekėme Kara Kumų dykumą, daugelis jau liko vien tik su glaudėmis. Ne vien dėl to, kad buvo karšta. Kai kurie vaikinai pardavė vietiniams gyventojams visus drabužius ir pirko alkoholį arba vaisius.
Kuomet po 29 kelionės dienų pasiekėme galutinį punktą, piečiausią imperijos tašką – Kuškos gyvenvietę, visus iškraustė iš vagonų ir išrikiavo. Šaukė pavardėmis, liepė išeiti iš rikiuotės ir skirstė į būrius. Prasidėjo tikra komedija. Kai išeidavo vyrukas vien tik su glaudėmis, rikiuotė pratrūkdavo garsiu žvengimu, o karininkai širdo, keikėsi. Tačiau ką jie galėjo padaryti? Kuomet sužinojome, kad patekome į pėstininkų pulką, mūsų nuotaikos barometrų rodyklės krito iki žemiausios padalos.
Kariniai mokslai
Kuška išsidėsčiusi ant aukštokų kalvų, kurias čia vadina sopkomis. Dulkėse, kepinant kaitriai pietų saulei, kolonoje, keldami stulpus dulkių, turėjome žygiuoti į valgyklą, kuri buvo ant sopkos viršūnės, o po to į kareivines – ant kitos sopkos viršūnės. Vienintelė veikla – apkasų kasimas. O žemė kieta kaip kaulas. Prakaitas varva upeliais iš visų kūno porų.
Kam tie apkasai reikalingi, taip niekas dorai ir nepaaiškino. O kam aiškinti? Svarbu, kad rekrūtas užimtas, todėl jam nelieka laiko galvoti. Gal tie apkasai bus reikalingi gintis nuo afganistaniečių, kurių valdos plyti čia pat už upės? Tačiau rusai patys šaipėsi, kad Afganistano kariuomenėje yra tiek karių, kiek Kuškos garnizone. Kadangi teko sunkiai dirbti, valgyklos davinio aiškiai nepakako, nes apetitas buvo žvėriškas. Kioskelyje nusipirkau sausainių. Dalį suvalgiau, o likusius pasidėjau po pagalve. Deja, grįžęs iš darbo jų neberadau...Tačiau Dievas mūsų neapleido.
Slėnį iš trijų pusių supa Tian Šanio kalnai, kurių višūnėse boluoja sniegas ir ledas. Atvykome į aviacijos specialistų ir puskarininkių (seržantų) mokyklą. Labai apsidžiaugėme, kad ištrūkome iš to pragaro Kuškoje. Čia buvo geresnės gyvenimo sąlygos, o maistas nepalyginamai kokybiškesnis.
Jaukus karinis miestelis, kurio teritorijoje ir aplinkui auga išlakūs Turkestaniniai topoliai, teikiantys malonų pavėsį. Šalia – aerodromas, kur bazavosi mokomieji naikintuvai. Dalinys priklausė 4-ąjai oro armijai. Jos vadas armijos gen. N. P. Kamaninas (1908-1982) – Čeliuskino ekspedicijos gelbėtojas. Vėliau jis dalyvavo kare, o 1960-1971 m. vadovavo kosmonautų ruošimui.
Prasidėjo kariniai mokslai. Po poros mėnesių, priėmus priesaiką (nejaugi jie manė, kad mes, kilus karui, tos priesaikos laikysimės?), reikėjo šaudyti į taikinį iš PPŠ automatų. Pirmą kartą didžiąją kulkų dalį paleidau „v moloko“ (rus. į pieną) – už juodo skritulio ribos.
Paaiškėjo, kad dešinė akis trumparegė, todėl taikinys matėsi neryškiai. Ka daryti? Supratau jog mane gali pasiųsti į statybos batalioną, todėl sekantį kartą jau šaudžiau automato buožę priglaudęs prie kairiojo peties, nes kairė akis matė gerai. Šį kartą beveik visi šūviai buvo į dešimtuką ar netoli nuo jo.
Įdomu, kad tas pozos pakeitimas niekam taip ir neužkliuvo... Po 10 mėnesių baigiau mokyklą labai gerais pažymiais. Net per arklį – mano nemėgstamiausią įrankį, sėkmingai peršokau. Dalinyje buvo baseinas su bokšteliu. Anksčiau nemokėjau plaukti. Čia teko išmokti ne tik plaukti, bet ir nuo bokštelio šokinėti į vandenį.
Nuobodžiausi dalykai buvo statutų ir Lenino katekizmo mokymasis. Sovietų kariniai statutai ryškiai skiriasi nuo Vakarų valstybių statutų. Sovietų kareivis neturėjo teisės patekti į nelaisvę. Štai kodėl šimtai tūkstančių rusų karių, kurie Antrojo pasaulinio karo metu pakliuvo į vokiečių nelaisvę, vėliau atsidūrė Sibiro lageriuose. Gerokai vargino ir budėjimai, ypač nakties metu. Tada vienintelis saugiklis nuo slegiančio mieguistumo buvo romantiškas asilų bliovimas ir šakalų lojimas gretimuose laukuose ir stepėse. Tačiau sunkiausias išbandymas būdavo taip vadinamas „Marš brosok“ (10 km. Krosas) su pilna ekipuote.
Miegoti eidavome 22 val. Buitinės sąlygos asketiškos. Tualetai – kieme, atskiroje nešildomoje patalpoje. Ten jokio vandens nėra. Paprastos išbetonuotos „skylės.“ Apie tualetinį popierių niekas net nesapnavo. Tam tiko sovietiniai laikraščiai. Jų niekas neskaitė, o šiam reikalui tiko.
Traukė partizanų dainas
Laikas mokykloje prabėgo nepastebimai. Galima sakyti, jog linksmai. Kai kurie vyrukai net paneles buvo įsitaisę. Užsimezgė meilės romanai. Savaitgalį suruošdavome žygius į kalnus, kurie stūkso už keleto kilometrų. Iš 700 metrų aukščio miestelis matėsi kaip ant delno (tame tarpe ir aerodromas). Esu šią panoramą nufotografavęs. Gerai, kad karininkai nematė tų nuotraukų. Būtų apkaltinę šnipinėjimu.
Teko skaityti, kad vėliau imperijos kariuomenėje labai paplito patyčios. Mūsų laikais to reiškinio nebuvo. Matyt todėl, kad mokykloje visi karininkai ir seržantai dar buvo frontininkai. Jie palaikė griežtą drausmę.
Kadangi didžioji dalis mokyklos kontingento buvome lietuviai, kareivinių teritorija ir miestelis skambėjo nuo lietuviškų dainų. Nemaža jų dalis buvo iš partizanų repertuaro. Kai žygiuodami gatve užtraukadavome lietuvišką dainą, prie vartelių stovinčių vietos gyventojų akyse net ašaros sužibėdavo. Daugelio jų tėvai, broliai ar sūnūs žuvo kare, todėl intuityviai, matyt, jautė apie ką tos dainos. Karininkai taip pat domėjosi, tačiau niekas jiems tų tekstų nepaaiškino.
1955 m. rudenį baigėme karo mokslus ir visi gavome paskyrimus į dalinius. Mane paskyrė į Taškentą. Dabar jau važiavau kaip žmogus – normaliame keleivinio traukinio vagone. Keliolika kilometrų nuo miesto centro suradau savo dalinį ir prisistačiau vadui. Dalinys nedidelis, tačiau teritorija – gal koks šimtas ar daugiau hektarų. Ir čia buvo puikus baseinas su pratekančiu vandeniu, nors vanduo šiuose kraštuose turi aukso vertę. Karštame klimate tai didelė prabanga.
Gyventojų sekimas
Naujoje tarnybos vietoje tapau skyriaus vadu. Dvylikos vyrukų tarpe buvo ir trys lietuviai: Zigmas Gudjonis iš Tauragės, Stanislavas Romanovskis iš Vilniaus ir Ašmena, kurio vardo neatsimenu. Palyginus su karo mokykla, dabar buvo ne tarnyba, o tikras kurortas. Maistas geras, nes prie dalinio buvo sklypas, kur augino daržoves. Be to aplinkui daug vynuogynų. Mes padėdavome nuimti derlių ir apsirūpindavome labai skaniomis vynuogėmis. Gudjonis jų dar parūpindavo papildomai. Arbūzai ir itin saldūs melionai buvo kasdienybė. Vasarą čia daug karščiau nei Tokmake. Kartais būdavo 40 ir daugiau laipsnių, o prie to kai kada ir vėjas karštas pūsdavo. Troškulį malšinome virintu, dar karštu vandeniu. Pradžioje nepatiko, tačiau kai įpratau, buvo visai skanu.
Karininkai per daug nesikišo į mūsų reikalus, todėl tvarkėmės kaip norėjome. Daug laiko užimdavo meninės saviveiklos organizavimas. Teko užsiimti savotiška režisūra. Magnetofonu darydavome įrašus, juos montuodavau ir vakarais rengdavome pasirodymus. Jų metu pašiepdavome apsileidėlius ir tinginius. Prie kareivinių buvo nemaža asfaltuota aikštelė. Čia rengdavome šokius.
Dalinyje buvo tik trys panelės – karininkų dukros, todėl vyrukai šokdavo su vyrukais. Ten pradėjau kolekcionuoti vinilines plokšteles, kurias parsivežiau namo. Tuo metu prasidėjo televizijos transliasijos iš Taškento. Turėjome televizijos imtuvą su mažu ekranėliu. Vakare kariai susėdę klube žiūrėjo laidas.
Užsiėmimai: karinių statutų ir sovietinės politikos naujienų nagrinėjimas buvo pravedami tik formaliai. Daugelis karių tuo metu paprasčiausiai snausdavo, o karininkai į tai nekreipė dėmesio. Jie mūsų nekontroliavo.
Į dalinį reguliariai atvažiuodavo karininkas iš saugumo. Jis kviesdavo kai kuriuos kareivius pokalbiui. Aiškiai matėsi, jog kviečiami slapti informatoriai, kurie turėjo jam pranešti ar kas nors nevykdo antivalstybinės veiklos.
Elgiausi labai apdairiai, todėl manęs negalėjo įskųsti, nes nebuvo tam pagrindo. Tik vienas kitas ruselis pavadindavo fašistu. Matyt dėl to, kad jų giminaičiai Lietuvoje žuvo jau po karo. Tokiam niekadėjui skirdavau pačias sunkiausias ir nemaloniausias užduotis. Tuo metu imperijoje viešpatavo totalinis gyventojų sekimas. Kiekviename kolektyve buvo slapti informatoriai, kurie reguliariai pranešinėjo saugumui apie gyventojų nuotaikas, jų ketinimus ir veiklą.
Tuo tarpu mano jaunesnio brolio likimas susiklostė tragiškai. Jis tarnaudamas netoli Maskvos pateko į saugumo nagus, nes buvo suorganizavęs kažkokią slaptą grupę. Jį buvo suėmę, tikriausiai kankino, nes grįžęs į namus susirgo šizofrenija ir po keleto metų savo noru pasitraukė iš gyvenimo.
Priedas už nerūkymą
Vienas pasivažinėjimas galėjo baigtis tragiškai. Trys karininkai (visi jie neblogai sutilpo į motociklą) paprašė nuvežti į gretimą miestelį pasivaišinti. Atgal grįžome jau temstant. Važiuodamas pamačiau priešaky ant asfalto džiovinimui paskleistą medvilnę. Pagalvojau jog pravažiuosiu, nes sluoksnis nestoras, todėl greitį sumažinau tik nežymiai.
Staiga kažkas džergtelėjo ir trenkė man per veidą. Pasirodo, skersai kelio buvo nutiesta stora viela, kad niekas nevažiuotų per medvilnę. Uzbekiška tvarka – nėra nei jokio perspėjimo ar ženklo! Laimė, kad ta viela buvo sujungta iš dviejų gabalų ir kad pirmiausia kliuvo motociklo farai. Tik vienas vielos galas „užvažiavo“ man per veidą nelabai jį sužalodamas. Jeigu viela būtų buvusi pakelta aukščiau, ji galėjo nunešti galvą ne tik man, bet ir tiems karininkams, kurie važiavo kartu.
Kadangi miesto centras buvo netoli, ten dažnai apsilankydavau. Kai kada su Zabarų sūnumi, o kartais vienas. Ypač mėgau garsųjį Taškento turgų. Ten buvo tikra rytietiška egzotika: čia pat dideliuose katiluose ruošiamas plovas, kepami šašlykai (ne tokie, kokius kepame mes, bet tikri – uzbekiški iš avienos). Labai originalios jų arbatinės – Čaichanos, kur ant specialių kilimais padengtų pakylų sėdėjo uzbekų senoliai (Aksakalai). Sukryžiavę kojas jie gardžiuodavosi žalia arbata su ledinukais. Turėjau laimę susipažinti su Taškento egzotišku senamiesčiu, kurį po 9 metų nušlavė žemės drebėjimas. Kuomet paskutinį kartą lankiausi (1988 m. ) šiame mieste, jis buvo neatpažįstamai pasikeitęs.
Mums mokėjo šiokį tokį atlyginimą. Aš dar gaudavau ir priedą už tai, kad nerūkiau. Kadangi buvome viskuo aprūpinti, pinigų mažai išleisdavome. Dėl to pavyko ir sutaupyti. Net leitenantatas Zabara skolindavosi iš manęs. Jo žmona, tikriausiai, kontroliavo šeimos biudžetą. Skolą visuomet atiduodavo sąžiningai. Retkarčiais mes abu nukeliaudavome į kaimą pasivaišinti naminiu vynu.
Kartą lankydamasis Taškento turguje, patyriau nuotykį. Nepastebėjau karinių patrulių, todėl karininkams neatidaviau pagarbos. Šie, pažeisdami statutą (už tokį nusižengimą pagal statutą priklausė pastaba), mane nutempė į jų būstinę ir privertė „treniruoti“ kitus „nusikaltėlius.“ Surikiavo apie 30 prasižengėlių, o man liepė juos „muštravoti.“ Didelėje aikštėje komandavau: „Smirno! (rus. ramiai!, „Šagom marš! (Žengte marš!), „ Na-pra-vo!, Na-le-vo, Kru-gom-marš! (Dešinėn!, Kairėn!, Aplink-marš!). Ir taip 40 minučių! Mano komandas klusniai vykdė ne tik seržantai, bet ir viršilos. Ši pražanga buvo vienintelė per visą tarnybos laiką.
Tapo kapitonu
1956 m. rudenį Vengrijoje prasidėjo antisovietinė revoliucija. Pradžioje buvo numatyta, kad jos malšinime dalyvaus ir 4-oji oro armija, kuriai mes priklausėme, tačiau vėliau įsakymas buvo atšauktas. Tais metais amerikiečiai fotografavo Rusijos teritoriją naudodami radijo bangomis valdomus aukštai skrendančius kažkokių dujų pripildytus balionus. Vieną jų naikintuvo pilotui pavyko numušti. Tyrinėjome jų sudėtingą, kelis šimtus kilogramų sveriančią aparatūrą.
Treji tarnybos metai prabėgo nepastebimai. Jie nebuvo išbraukti iš gyvenimo. Teko susipažinti su egzotiškais kraštais ir jų gyentojais, jų kultūra ir papročiais. Tarnaudamas Taškente nuolat klausiau Colombo (Ceilonas) radijo ir tokiu būdu mokiausi anglų kalbą. Išmokau ne tik plaukti, bet ir rusų kalbą, kurios prieš tai nemokėjau. Pavyko išlaikyti ir C kategorijos vairuotojo egzaminus. Deja, pažymėjimo negavau dėl dešinės akies prasto regėjimo.
1957 m. lapkričio pabaigoje atėjo demobilizacijos laikas. Labai graudus buvo atsisveikinimas su Zabarų šeima. Nadiežda prikepė ir įdėjo į kelionę skanių naminių sausainių... Tačiau mūsų ryšiai su šia miela ukrainiečių šeima nenutrūko. Jie vėliau lankėsi pas mus, o mes, važiuodami į Krymą ar Kaukazą, būtinai trumpai apsistodavome pas juos Dnepropetrovske (dabar Dnipro). Jau nebėra vyresniųjų Zabarų. Tik su jų sūnumi, fizikos mokslų daktaru Jurijumi palaikome ryšius internetu.
Jeigu manote, kad baigę tarnybą sovietinėje armijoje mes buvome ramūs, labai klystate. Kol baigiau miškininkystės mokslus, manęs jie nejudino. Deja, veliau prasidėjo kvietimai į „pasitobulinimus.“ Tie šaukima kartojosi kiekvienais metais.
Kadangi jau turėjau šeimą, ten vykti nebuvo jokio noro. Teko įvairiausiais būdais išsisukinėti ir slapstytis. Tokiu būdu šito „malonumo“ pavyko išvengti. Tačiau galutinai nutraukti ryšius su sovietine karine sistema nepavyko. Kuomet įstojau į universitetą, su ja vėl susidūriau. Gerą pusmetį teko vėl studijuoti kvailus statautus, kuriuos aš jau buvau beveik mintinai išmokęs. Vėl prireikė nemažai pastangų, kol suorganizavau „ligą“ ir atsikračiau šito balasto. Nepaisant to, kas keletą metų būdavau paaukštinamas laipsniu, todėl prieš pat nepriklausomybės atgavimą jau buvau tapęs kapitonu.
Nežinau, kur dabar mano likimo draugai, ar jie gyvi. Tik 1995 m. buvau sutikęs Juozą Glinskį, su kuriuo mokiausi Tokmako karo mokykloje. Su juo trumpai pasikalbėjau kavinukėje.
Atmetus politiką ir ideologiją, kariuomenė – vyriškumo mokykla. Čia sunku mamytės sūneliams ir silpnavaliams. Juos visi engia ne tik kariuomenėje. Kartais pagalvoju, jog gimiau per vėlai ir per anksti. Per vėlai, nes neteko miškuose kovoti su okupantais ir per anksti nes jau negaliu tarnauti laisvos Tėvynės kariuomenėje.
