Į pasakojimus visada žvelgdavau su ironija ir kartais net pradėdavau kikenti pačioje baisiausioje vietoje. Draugai paskui pykdavo ant manęs. Tačiau šį rudenį atsitiko tai, kas išklibino mano tvirtus įsitikinimus.
Aplankė močiutę
Su bendrakurse, geriausia drauge, nusprendėme praleisti savaitgalį kaime pas mano močiutę.
Atvažiavom jau vakarop, išlipę iš mašinos abi pajutome, kokia tyla tvyro aplinkui. Kaime gyvena tik dvi senelės – mano vienam kaimo gale ir dar viena kitame.
Likusios sodybos rudenį, žiemą ir ankstyvą pavasarį stovi tuščios. Senieji šeimininkai mirę, vaikai naudoja jas kaip vasarnamius.
Susinešėm sunkius pirkinių krepšius, ilgai sėdėjom virtuvėje. Iš pradžių su senele, paskui ji nuėjo miegoti, likom tik mes su drauge. Kai nusprendėm gultis, buvo jau kelios minutės po pirmos. Prieš griūdama į lovą dar nusprendžiau išeiti į lauką. Tualeto namuose nėra, iki „patogumų“ tenka bėgti per sodą.
Išgirdo verksmą
Grįždama išgirdau keistą garsą iš kaimo gilumos, kur stovi užrakinti namai. Iš pradžių pagalvojau, kad pasirodė, bet paskui įsiklausiau ir net kojos nutirpo. Kažkur girdėjau verkiantį vaiką.
Žinojau, kad dabar kaime nėra jokių vaikų. nei mažų, nei didelių. Vasarą jie čia būna, bet dabar tikrai išsivažinėjo į namus.
Įlėkiau į namus, iškrapščiau draugę iš šiltos lovos, nors ji ir labai nenorėjo grūstis į šaltį. Išėjom į lauką, sustojom ant slenksčio. Įsiklausėm. Iš pradžių buvo tylu, girdėjom tik vėją ir lapus, o paskui abi aiškiai išgirdom vaiko verksmą. Ne bliovimą, o verkiantį kūdikį.
Pasileido į paieškas
Draugė, kuri iš pradžių manim netikėjo, stvėrė man už rankos ir stipriai suspaudė pirštus išsigandusi. Apimtos baimės, mes vis dėlto nusprendėm grįžti į namus, apsirengti ir eiti išsiaiškinti padėties.
Verksmas čia nutildavo, čia vėl girdėdavosi, todėl negalėjom paprasčiausiai spjauti ir nueiti miegoti. Kitame kaime gyvena keletas asocialių šeimų, ten tikrai yra mažų vaikų. O jei ten verkia paklydęs tų žmonių vaikas?
Apsirengėm, iš priemenės pasiėmiau močiutės žibintuvėlį. Ėjom per purvynus, vis įsiklausydamos, bet verksmas nenurimo. Tiesą sakant, buvo gana baisu. Kad būtų drąsiau, garsiai kalbėjomės ir laidėm juokus, bet nugara lakstė šiurpas. Tamsu, iš abiejų pusių stovi tušti namai ir tas baisus garsas, kuris nutildavo kuriam laikui ir vėl kartojosi.
Apleista sodyba
Galų gale supratom, kad jis sklinda iš vienos sodybos. Jo šeimininkė mirė jau seniai, kai pati buvau vaikas. Kaimynė iki mirties gyveno viena. Galvodavau, kad ji netekėjusi. Po jos mirties sodyba stovi tuščia, kartais atvažiuoja tolimi giminaičiai, aptvarko namą, bet tvartas ir ūkiniai pastatai jau baigia sugriūti. Vaiko verksmas skambėjo ne iš namo, o iš tvarto įgriuvusiu stogu. Priėjome arčiau, pašvietėm į skylę pamatuose.
Tikėjausi, kad pamatysiu žibančias katino akis. Jie gi kartais bliauna kūdikių balsais, bet jokio katino nepamatėm. Dar kiek laiko vaikščiojom aplink ir šaukėm vaiką. Jei tai buvo ne katinas, o pasimetęs vaikas, tikėjomės, kad ateis į mūsų balsus.
Niekas neatsiliepė, keisti garsai taip pat nutilo. Daugiau jų nebegirdėjom, nors dar ilgai stovėjom mūsų sodybos kieme ir klausėmės. Rytą viskas atrodė kitaip. Nebaisu, tiesiog juokinga.
Senelei nepasirodė juokinga
Abi su drauge nusprendėm, kad naktį vaikėmės į kaimą užklydusį, meilės išsiilgusį katiną, kuris pamatęs žibintuvėlio šviesą išsigando labiau nei mes ir išnešė kudašių į mišką.
Bet senelei mūsų papasakotas nuotykis nepasirodė juokingas. Ji atsiduso ir pasakė, kad su mumis, vaikais, niekas apie tai nėra kalbėjęs, nes čia sena ir tikrai nevaikiška istorija, bet mirusioji sodybos šeimininkė turėjo baisią paslaptį.
Per Antrąjį pasaulinį karą jos jauną vyrą išvežė į Vokietiją darbams. Likusi viena jauna moteris laiko veltui neleido. Kaime sklandė gandai, moteris painiojosi čia su vienu, čia su kitu kaime dar likusiu vyru, net su visiškais jaunikliais.
Kai jos vyras grįžo sveikas gyvas, tegyveno su žmona apie metus laiko, o paskui ją pametė. Senelė pasakojo, kad tas vyras, prieš palikdamas kaimą visiems laikams, guosdamasis papasakojo šiurpią istoriją.
Tvarte slėpė paslaptį
Kaimiečiai kalbėjo, kad išgėręs ašaras liedamas vyras pasakojo, kaip kaimynė du kartus buvo pastojusi. Niekas iš tiesų ir nepastebėjo, kad ji laukiasi. Galbūt dėl to, kad ji buvo aukšta ir gan apkūni. O galbūt sumaniai tai slėpė.
Vyras pasakojo, kad moteris gimdė viena, namuose. O abu gimusius kūdikius nunešė į tvartą ir gyvus užkasė mėšle.
Per mėšlavežį vyras užkabino šakėmis išpuvusias tvarto grindų lentas ir ištraukė iš po jų aptrupėjusią naujagimio kūdikėlio kaukolę. Nulėkė pas žmoną, gerai pakratė, pagrasino ir tada ji viską prisipažino. Todėl negali su ja gyventi. Niekaip negali.
Vaikus, mušėsi į krūtinę kaimynas, dar būtų užauginęs ir jai atleidęs. Bet tokio siaubo atleisti negali.
Vaikiukų niekas taip ir nepalaidojo. Palikta vyro našlė liko gyventi viena. Močiutė pasakojo, kad apie šią moters paslaptį kaimo žmonės tylėjo net ir tada, kai girdėdavo naktimis verkiant kūdikį.
Močiutės papasakota istorija mane sukrėtė. Pamenu kaimynę, kaip mielą senutę, labai mylėjusią visus kaimynų anūkus ir dažnai vaišinusią mus saldainiais. Labai gailėjau, kai ji numirė.
Su drauge pasitarėm, nuvažiavom į miestelį, nupirkom po kapų žvakutę ir uždegėm patvartėje, prie skylės pamatuose. Kai grįžinėjom į namus, matėm dvi mirgančias tamsoje ugneles.
Nežinau ar tikėti vaiduokliais (gal ten tikrai buvo gailiai kniaukiantis katinas), bet senelės pasakojimas privertė mane susimąstyti. Gal tikrai yra kur kas daugiau, nei pajėgiam suprasti? Gal kažkas tikrai yra už ribos, vadinamos mirtimi?
