Neįgalaus sūnaus tėvas apnuogino šeimos gyvenimą – žmona miega virtuvėje

Tas pats Vilniaus apylinkės teismas paskyrė mane, Remigijų Aleksandravičių, mano sūnaus Norvydo globėju bei turto administratoriumi. Apgailėtina yra tai, kad LR Civiliniame kodekse (3.243 str. 1 punktas) yra tokia absurdiška norma, skelbianti, kad jeigu globėjas yra motina, tėvas ar artimas giminaitis, tada jo globėjiška veikla yra neatlygintina...

Tuo tarpu jei globėjas būtų tolimas giminaitis arba visiškai svetimas žmogus, tada kiekvieną mėnesį jis gautų atlygį už savo globėjišką veiklą!

Taigi, kadangi aš esu tikras savo sūnaus Norvydo tėvas, tai mano globa yra neatlygintina, aš negaunu jokių asmeninių pajamų, nors jau dveji metai kaip 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, be jokių atostogų prižiūriu, slaugau ir globoju savo visiškai neveiksnų sūnų...

Norvydas nekalba ir nesupranta kalbos, nepasiprašo į tualetą (dieną-naktį būna su sauskelnėmis), savarankiškai net valgyti nemoka, mano sūnaus proto išsivystymo lygis yra maždaug kaip 10 mėnesių kūdikio... Aš neturiu asmeninių lėšų net vaistams nusipirkti, jei sugripuoju ar sunkiau susergu...

Gerbiamosios ponios ir gerbiamieji ponai, kreipiuosi į Jus, nes nusivyliau Lietuvos politikais ir valdininkais.

Nuo 2015 metų jau parašiau tris pilnus storus segtuvus įvairiausių prašymų bei pareiškimų Vilniaus miesto savivaldybės tarnautojams ir valdininkams, įskaitant patį merą Remigijų Šimašių, taip pat Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, Švietimo ir mokslo ministerijai, Sveikatos apsaugos ministerijai, kitoms valstybinėms įstaigoms ir institucijoms, pačiam LR Vyriausybės Ministrui Pirmininkui Algirdui Butkevičiui.

Vyriausybės priimamajame buvau susitikęs su Švietimo ir mokslo ministre Audrone Pitrėniene, du kartus (2015 ir 2016 metais) buvau susitikęs su Socialinės apsaugos ir darbo ministre Algimanta Pabedinskiene...

Taip pat kreipiausi į žiniasklaidą... Tačiau mūsų bėdų paviešinimas nė trupučio nepagerinimo Norvydo bei visos mūsų šeimos gyvenimo. Atvirkščiai, mes dreifuojame bedugnės link...

Norvydas, mano žmona ir aš vargstame vieno kambario bute. Niekam nesvarbu, kad Norvydui, turinčiam labai sunkią proto negalią, priklauso turėti atskirą specialiai įrengtą paminkštintą kambarį, kur prasidėjus autoagresijos-agresijos priepuoliui būtų galima palikti nusiraminimui.

Kaip Jūs, taip ir aš bei mano žmona baigėme universitetus, nevartojame alkoholio, nerūkome, neturime kitų žalingų įpročių...

Mes nekalti, kad mūsų sūnus turi labai sunkią proto negalią... Neįgalus vaikas gali gimti bet kurioje šeimoje...

Mūsų 21 metų Norvydas yra jau visa galva aukštesnis ir stambesnis už mano nedidukę žmoną. Kadangi ji jau sunkiai besusitvarko su sūnumi, tai aš visiškai perėmiau sūnaus globą, prižiūriu ir slaugau Norvydą 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę.

Mano žmona rytais bėga į darbą, kur uždirba truputį daugiau nei minimumą, grįžta namo vėlai vakare, 20–21 valandą, pavakarieniauja, eina miegoti (miega virtuvėje ant grindų pasitiesusi čiužinį), ryte vėl bėga į darbą...

Mes gyvename vieno kambario bute, šiame vieninteliame kambaryje miegame mes su Norvydu. Tiesą pasakius, Norvydas labai prastai miega, dažnai net visą naktį nemiega, vaikšto po kambarį, degioja šviesas (gal tai vienintelis dalykas, kurį moka, todėl mėgsta tai daryti), kartais juokiasi, kartais būna piktas, kartais būna tylus, kartais triukšmauja... O ryte, kai reikėtų keltis, Norvydas užmiega.

Kadangi vienam mūsų šeimos nariui tenka daugiau negu 102 eurai, tai mes negauname jokios paramos nei iš seniūnijos, nei iš „Maisto banko“.

Gerbiamosios ponios ir gerbiamieji ponai, jei pageidautumėte savo akimis pamatyti mūsų gyvenimą ir įsitikinti mano žodžių tikrumu, tada maloniai kviečiame į svečius (redakcijai adresas žinomas).

Nusižeminęs prašau jūsų paaukoti mano sūnui Norvydui bei visai mūsų šeimai bent 1 eurą. Tai bus ženklas mums, kad jūs užjaučiate mus, linkite mums stiprybės, meldžiatės už mūsų sielas. Tai tikrai mus nudžiugins! Nes abejingumo tyla mus žlugdo ir žudo.

Remigijus Aleksandravičius.

***