Su sūnaus klase išvykusi į ekskursiją mama pasijuto kaip košmare

Kartu į ekskursiją važiavo dvi pradinukų klasės – pirmokų, antrokų, dvi mokytojos ir dar viena pirmokėlio mama. 

Sulipom į autobusą, oras nusimatė gražus, tad nuotaika buvo pakili, bet neilgai tokia išsilaikė.

Turiu pasakyti, kad po pusės valandos jau lindau į rankinę ieškodama skausmą malšinančių vaistų, nes pribaigė sunkiai pakeliamas triukšmas. 

Vaikai nekalbėjo tarpusavyje, jie rėkė. Rėkė, klykė be sustojimo. Rėkė vienas kitam, nors sėdėjo gretimose kėdėse, kažką rėkė mokytojai...

Nevalingai pagalvojau, kad nepavydžiu mokytojams, kai tokį triukšmą reikia ištverti kiekvieną pertrauką. Tie, kas nerėkė, nepakėlė galvų nuo savo telefonų. 

Jei kuri nors mokytoja atsistodavo ir paprašydavo elgtis tyliau, vaikai aptildavo. Lygiai dvidešimčiai sekundžių. Paskui vėl kildavo žviegimas ir klyksmai. 

Bet čia dar gėlytės. Pats gražumas prasidėjo, kai atvažiavome iki muziejaus. Prieš įeinant mano sūnaus mokytoja paprašė vaikų pasidėti telefonus. Dauguma paklausė, bet du berniukai įlindę į žaidimą nekreipė dėmesio. Mokytoja priėjo prie jų ir vėl paprašė pasidėti telefonus, kitaip teks juos atiduoti iki ekskursijos pabaigos. 

Ir čia sūnaus klasiokas, mano pažįstamos sūnus, iš pažiūros geras vaikas, pakelia galvą ir ramiausiai atrėžia mokytojai į akis: „Pi..k na..ui“.

Likau apšalusi. Žinojau, kad vaikai keikiasi, bet šitaip... Ramiausiai su pasimėgavimu išspjauti šlykštų keiksmą mokytojai į akis prie klasiokų, kitos mokytojos ir dviejų mokytojų? 

Mokytoja pasivedė jį toliau nuo kitų vaikų. Po pokalbio jis pasidėjo telefoną. Ar atsiprašė? Tikrai ne. 

Per ekskursiją vaikai elgėsi net ne blogai. Tai buvo košmaras. Gidės, labai malonios ir įdomiai pasakojančios mergaitės, klausėsi tik keli vaikai. 

Kitiems pasakojimas ir ekspozicija buvo neįdomi. Pažiūrėjusi, kaip jie elgiasi, supratau, kad šitiems vaikams niekas nebūtų įdomu. Nebūtų, net jei gidė atsistotų ant galvos.

Vaikai kalbėjosi tarpusavyje, nekreipdami dėmesio į gidės pastangas, o keiksmažodžiai liejosi laisvai ir dar tokie, kokių prie konteinerių neišgirsi. 

Berniukai siūlė čiulpti vienas kitam ir mergaitėms. Siuntinėjo į kairę ir į dešinę.
 
Du berniukai susistumdė pačioje ekskursijos pradžioje, garsiai išsivadino vienas kitą „p..arais“, paskui kibo į atlapus, mokytojoms vos pavyko juos išskirti ir nuraminti. 

Mergaitė pirmokė, kuriai mokytoja neleido vienai eiti į kitą salę, o liepė būti kartu su kitais vaikais, sukėlė didžiausią isteriją, numetė ant žemės kuprinę, įspyrė niekuo dėtam klasiokui ir išlėkė. Mokytoja – iš paskos! 

Tikriausiai teko panelę vaikytis po visą muziejų nes atvedė ją po kokių dešimties minučių. 

Bet labiausiai mane pribloškė antrokėlis sūnaus klasiokas, kuris stovėdamas priešais gidę, prisidėjęs prie klyno gėrimo buteliuką, nutaisęs angelišką veidelį, pradėjo imituoti lytinio akto judesius. Va taip va, be mažiausio gėdos jausmo. 

Aišku, mokytoja jį sudrausmino, bet iš to, kaip berniukas vaipėsi, pasidarė aišku, nei jis gailisi, nei ką. Norėjo tai padaryti ir padarė. 

Po šitos ekskursijos grįžau tokia pavargusi, kokia nebuvau net visą dieną arusi darbe, paskui tvarkiusi namus, skalbusi ir gaminusi. Galva tiesiog plyšo nuo skausmo, vos pavilkau kojas. 

O kai paklausiau sūnaus, ar pas juos visada taip, mano mažius išplėtė akis ir mane pribaigė galutinai:
„Tu ką, mam? Jie dar normaliai elgėsi.“

Keiksmažodžiai, apsistumdymai, lytinio akto imitacija normalu? Tada baisu pagalvoti, kas tada yra nenormalu, jei toks elgesys norma. 

Garbės žodis, aš taip negalėčiau. Negalėčiau dirbti mokytoja. Nei už ką, už jokius pinigus!