Per atostogas sutiktiems tautiečiams emigrantas vengia atsakyti tik į vieną klausimą

Esam emigrantai, atostogaudami išmaišę nemažai pasaulio. Ilsimės vieną sykį Lietuvoje ir du sykius per metus kur nors šiltuose kraštuose.

Ispanijos ir Turkijos stengiamės vengti, bet kartais neįmanoma, nes norisi ištrūkti trumpam (savaitei) ir už nesikandžiojančias kainas, tad visada planuojam atostogas patys, skrendam su pigių skrydžių bedrovėmis, bet „jamam“ 4–5 žvaigždučių viešbutį, aišku „all inclusive“ (viskas įskaičiuota, – angl.), nes nesinori apie nieką galvoti, be to, dar save laikome tikrais lietuviais, o kokios atostogos be „all inclusive“?

Man asmeniškai, kelias pirmas dienas viešbutyje vyksta žmonių „skenavimas“ – bandau susivokti, kas čia dauguma – britai, vokiečiai ir t.t. Bet ne tas man įdomiausia.

Visada ieškau tautiečių ir visada randu. Visada tvarkingi, gerai apsirengę, damos su nepriekaištingais „manikiūrais-pedikiūrais“, vyrai su kašio fanatų pilvais ir visada orūs bei išdidūs, pakankamai mandagūs ir nusiteikę poilsiui. 

 

Viena dvi dienos yra pakankamai, kad suprasti kas ir kaip. Ir dažniau vaikų dėka, suaugę po kelių dozių alkoholio randa bendrą kalbą.

Visada smagu pakalbėti su tautiečiais, kažkaip širdis atsigauna, bet neilgam... Po 5–10 minučių pokalbio ir papildomų gėrimų matau, kad tautietis, dažniausiai damos, pradeda nervingai strapalioti...

Ir jaučiu, kad pareina tas neišvengiamas klausimas su lietuviško raugo skoniu, nes svetima piniginė svarbiau nei sava: „O kiek jūs mokėjot už kelionę?“

Sąžiningai, nesimėgauju tuo, bet jie patys paklausė. Sakau visada kaip yra, permetu greitai skaičius galvoje ir šaunu: „Viešbutis – 1300 eurų, plius bilietai pirmyn atgal 300 eurų keturių asmenų šeimai.“ Ir tada čia ta (ne)maloni pauzė... 

Matau, kad žmogus gavo į paširdžius, bet kaip ir minėjau, tautiečiai atostogose išdidūs ir orūs, nors gyvenimas namie gal ir ne toks (bet čia ne apie Tėvynę dabar, per daug skaudi tema).

 

Dar po kelių sekundžių matau, kad šokas nepraeina, norėdamas nuimti įtampą iš mandagumo (nors tikrai neįdomu) klausiu ir aš to paties klausimo. 

„O mes 3000 eurų trijų asmenų šeimai. Keliaujam su „Bla bla...turu“. Pastebėjimas, čia ne sezono metu, o spalio vidurys!

Ir ta pauzė dažniausiai tada užsitęsia visą likusią savaitę, o man kažkaip atsiranda kaltės jausmas, gal reikėjo sumeluoti, kiek mokėjau, bet iš kur man žinoti (nors iš tikrųjų žinau), kad Lietuva tapusi neaplenkiama permokančia valstybe, kaip bebūtų gaila.

Gyvenu penkiolika metų su mintimi grįžti namo, bet po kiekvieno sąlyčio su Tėvyne matau, kad neįmanoma, nepakelsiu nei finansiškai, nei morališkai.

Nesuprantamas man disbalansas tarp žmonių pajamų ir paslaugų kainų. Dėl įdomumo, tos pačios atostogos per „Bla bla.. turą“ iš Dublino būtų kainavusios 2300 eurų.
 
Bet pagalvojus iš kitos pusės, patys žmonės kalti, kad leidžiasi durninami ir egzistuoti tokiems „Bla bla...turams“.

Iki susitikimo pliaže... Ir neklauskit emigrantų „atostogų kausimo“, nes galite susigadinti visą likusį poilsį.