Kadangi mes su vyru, kuris mane lydėjo, esame viduriniosios klasės atstovai ir panašiose vietose nesame pratę lankytis, klinikoje jautėmės gana nesmagiai. O sunepatogino mus dvi ryškiai pasidažiusios jaunos panelės su giliomis iškirptėmis, sėdinčios prie stalo su užrašų knygele.
Jos į mus, apsirengusius paprastais, jau gerokai panešiotais lenkiškais rūbais, žiūrėjo kaip į benamius gyvūnus, netyčia užklydusius į jų namus.
Išsiaiškinus, kad mes irgi šios brangios klinikos klientai, merginos pašaipiai susižvalgė viena su kita bei arogantiškai pasiūlė palaukti savo eilės ant kėdžių šalia registratūros.
Didžiakrūtės net registratūroje
Atsisėdome ir pradėjome vartyti ant stalo rastus žurnalus. Tik jaučiu, vyras bakstelėjo man į šoną tyliai pašnabždėjo: „Netiki, šių merginų iš registratūros krūtys yra dirbtinės?“
Pakėliau galvą ir apžiūrėjau merginų krūtis. „Negali būti, – pašnabždėjau jam atgal. – Jos dar tokios jaunos. Čia natūralios.“
„Nieko panašaus, – nesutiko vyras. – Natūralios negali būti tokios standžios ir didelės. Čia dirbtinės.“
„Matyt vadovai liepė padidinti, norėdami išreklamuoti savo klinikos paslaugas“, – sakau.
„Baik tu, – vėl prieštarauja vyras. – Jos tokiu būdu nori susirasti čia turtingą vyrą.“
Prajuokino pasikeitęs elgesys
Kol mes ginčijomės dėl svetimų krūtų, šalia mūsų atsisėdo jauna moteris, pasipuošusi brangiais rūbais. Ant jos veido mėlynu pieštuku buvo nupiešti įvairūs dryžiukai. Matyt, moteris laukė plastinės veido operacijos.
Žiūriu, mano vyras nusisuko bandydamas nuslėpti šypseną savo veide. „Raminkis, – drausminu jį tyliai. – Negražu iš kitų juoktis.“ Nors, jei sąžiningai, tai ir pati vos vos nulaikiau šypseną.
Jau labai juokingai atrodė tie dryžiukai ant jos jauno veiduko. Jei vietoje jų po operacijos liktų žymės, ta moteris amžinai vaikščiotų laiminga. Kai šią moterį pakvietė į kabinetą, šalia mūsų atsisėdo angliškai kalbanti kita labai brangiais rūbais pasipuošusi tamsaus gymio moteris su tokia neįprasta keturkampe šukuosena, panašia į pusmetrinį kupstą...
Moteris negalėjo pajudinti galvos. Mano vyras prunkštelėjo į delną šnabždėdamas: „Aš irgi mokėčiau tokią pagydyti – tiesiog nuskusčiau jai plaukus ir kaklo skausmai iškart pradingtų“.
O mergaitės iš registratūros, pamačiusios šią klientę, iškart sujudo ir pribėgusios arčiau pradėjo aplink šokinėti. Tai kavos atnešė, tai pyragaitį pasiūlė, tai žurnalą naują pakišo.
Matyt, šią egzotiką atsivežė koks nors turtingas vyrukas ir didžiakrūtės mergaitės iš registratūros norėjo jam įtikti. Kaip ir klinikos vadovas, kuris už kelių minučių prisistatė ir palydėjo moterį iki gydytojo kabineto.
O mes, paprasti runkeliai, taip ir likome laukti sėdėdami ir toliau stebėdami vykstantį cirką.
Nesupranta, kam save žaloja
Tačiau bene labiausiai mus prajuokino viena lietuviškos estrados žvaigždutė, matyt, atvažiavusi į kliniką tobulinti ir taip iki negaliu patobulinto savo kūno.
Mano vyrą prajuokino jos didelės krūtys, didesnės už mergaičių iš registratūros. O mane – nerealiai išpūstos lūpos.
Nesuprantu, kodėl tos moterys nepamato, kad tai yra ne tik negražu, bet ir mažų mažiausiai juokinga. Nejaugi joms patinka, kad iš jų tyčiojasi ir šaiposi visokie runkeliai?
Grįžus namo man ilgai nedavė ramybės keli klausimai. Svarsčiau. Ir kodėl turtingi vyrai taip nemyli savo dukrų, žmonų, mamų, močiučių? Kam jie leidžia joms žaloti savo kūnus? Kodėl nesaugoja ir netausoja?
Nejaugi nėra daugiau kuo girtis vieniems prieš kitus išskyrus tobulais jų moterų kūnais? Nejaugi visa jų laimė yra tai, kad šalia jų būtų ne žmogus, turintis turtingą vidinį pasaulį, o kažkokia dirbtinė guminė lėlė, tenkinanti pačius žemiausius jų instinktus?
Ne, visgi keistas man tas turtingų žmonių pasaulis ir sunkiai suprantamas. Jaučiu ir jums, ar ne?
