Po pertraukos pirmą kartą įsijungė lietuvišką televiziją – norėjo užsikimšti ausis

Žinias persiskaitau internete, sūnus ir dukra mėgsta užsienietiškus animacinių filmukų kanalus, vyras – sporto ir pažintinių kanalų gerbėjas. Išsiversime ir be vienu balsu įgarsintų filmų, lėkštų juokelių ir nesibaigiančių reklamų, brukančių visokį šlamštą. 

Gyvenau sau ramiai, kol nesusirgo anyta ir nenuvažiavau jos slaugyti. Uošvių namuose tik lietuviški kanalai, televizorius veikia nesustodamas, todėl norom nenorom buvau priversta matyti tai, kas vyksta ekrane ir klausytis lietuviškų žvaigždučių žarstomų „perliukų“. 

Na, žinot, geriau jau būčiau nemačiusi ir negirdėjusi! Jau tada, prieš trejus metus, tyliai galvojau, kad lietuviškai televizijai nėra kur žemiau smukti. Vogčiomis tikėjausi, kad dugnas jau pasiektas, dabar beliko vienas kelias – aukštyn... klydau. 

Grįžusiems po sunkios darbo dienos, vis dar siūloma pasigėrėti vaizdeliais „iš zombių gyvenimo“. Vos įsijungus televizorių tiesiog užgriūna keiksmų, prasigėrusių snukių ir asocialios aplinkos vaizdų lavina. 

Riksmai, klyksmai, keiksmažodžiai, apsistumdymai... Susidaro įspūdis, kad provincijoje gyvena vieni padugnės, padoraus žmogaus su žiburiu nerasi. Po galais, trejus  metus nežiūrėjau lietuviškų kanalų, na niekas nepasikeitė. Kaip rodė tą siaubą, taip ir teberodo. Ir dar tokiu laiku, kada visą šitą bjaurastį laisvai gali matyti vaikai. 

Pokalbių laidose tos pačios valkiotos nuvalkiotos temos – kaip sunku gyventi Lietuvoje (ypač graudu klausytis, kai nepakeliamai sunkiu gyvenimu skundžiasi žvaigždės ir žvaigždūnai), emigracija, valgyti mėsą ar nevalgyti, kaip susirasti diedą, mikliai jį suvystyti ir ką daryti, jei tas diedas tave paliko. 

Prie talentų ieškančios laidos teisėjų stalo sėdinti garsi balsinga dainininkė ramiausiai siuntinėja kolegas teisėjus „šikt“ ir visi iš to smagiai pasijuokia.  

Pagyvenęs pramoginės laidos vedėjas žada pasiūlyti laidos herojui „nesilaužyti kaip cielkai“, kitos pramoginės laidos herojų žodžius dengia vienas didelis „pyyyyyp“, pro kurį kartkartėm vos prasimuša vienas kitas lietuviškas žodis. Humoras taip ir nepakilo aukščiau klyno, tebesitabaluoja ir tebesisuka apie intymias kūno dalis. 

Patyčios liejasi laisvai, kartais net kyla noras užsidengti ausis, kad negirdėtum kibirais pilamo purvo. 

Nusprendžiau, vakare bent jau filmą pažiūrėsiu. Lietuviško nerodys, tad nervų nebesusigadinsiu. Aha, pažiūrėjau. Negana to, kad filmai jau tūkstantį kartų matyti (kam pirkti nauja, kai neišrankų žiūrovą galima užkišti dešimties, ar net dvidešimties metų senumo produkcija), negana to, kad įgarsinti vienu balsu (kam samdyti porą įgarsintojų, vis tiek siužetą žiūrovai jau žino mintinai?) išlindo jau pamiršta blogybė – puikioji televizijos reklama. Penkiolika minučių filmo, penkiolika minučių reklamos ir anonsų. Siužeto sekti neįmanoma. Vos įsijauti, še tau įklotu ar papmpersu per akis! 

Animacinis filmukas apie Pelenę (ne kartą su vaikais jį žiūrėjome anglų kalba, verta vien dėl nuostabios muzikos) įgarsintas klaikiai, neįmanoma klausytis. Kažkokia anglų lietuvių kalbos maišalynė. Gaila žmonių, kurie buvo nusiteikę gėrėtis puikia animacija, o gavo nevartotiną šnipštą...  

Kelių dienų kankinimo lietuviška televizija man užteko jau net ne trejiems, o dešimčiai metų į priekį. 
Nepykit, ponai prodiuseriai, nepykit mieli televizijos laidų kūrėjai. Gerbiu jūsų darbą, bet noriu paklausti – kada pradėsite gerbti žiūrovus? Kada pagaliau pasieksite dugną, nuo kurio atsispyrę pakelsite laidų kokybę? Ne gi žiūrovai to neverti? 

Žinot, vienoje pokalbių laidoje išgirdau, kad mūsų visai mažai beliko. O jūs ir tų pačių, paskutinių žiūrovų nevertinate.