Ir ji – maža, pasišiaušusi, niekam nereikalinga mergaitė, pasislėpusi po skudurais ne tik nuo baisaus šalčio, bet ir nuo žiaurios gyvenimo realybės, verčiančios kęsti alkį, baimę ir bejėgiškumą.
Prieš kelerius metus dirbau priešmokyklinėje grupėje. Kartą į mano grupę atėjo mergaitė. Ji turėjo specialiųjų poreikių ir smarkiai skyrėsi nuo bendraamžių tiek intelektu, tiek išvaizda.
Vaikai vengė su ja draugauti dėl sklindančio nuo mergaitės nemalonaus kvapo. Man ne kartą teko jai plauti galvą tiesiog mokykloje. Lankomumas šios mergaitės irgi buvo prastas. Kai ji kartą dingo savaitei, išėjau jos ieškoti.
Namais tą būstą, kuriame gyveno mergaitė, būtų sunku pavadinti. Tik landyne. Neįtikėtina, kad šiais laikais dar šitaip skurdžiai gyvena žmonės. Kadangi prisibelsti nepavyko, išdrįsau į vidų įeiti nekviesta.
Paprašė maisto
Virtuvėje aptikau ant lovos gulinčius girtus tėvus bei degantį pečių be durelių. Aplinkui buvo baisi netvarka. Ant grindų mėtėsi šiukšlės, malkos, pelenai, ant stalo gulėjo sugedusio maisto likučiai, šalia jų sukrauti neplauti indai bei „šnapso“ ir alaus buteliai.
Pirmas jos klausimas išvydus mane buvo: „Auklėtoja, ar turi ką nors pavalgyti?“ Klausimas mane sugraudino. Nes tuo metu nieko valgomo su savimi neturėjau.
Paskambinau mokyklos socialinei darbuotojai ir paprašiau, kad ji atvažiuotų ir atsivežtų maisto. Tikėjausi, kad ji, pamačius tokį vaizdą, iškart išveš mergaitę į ligoninę arba į vaikų namus. Bet man teko nusivilti.
Sulaukė kaltinimų pati
Socialinė darbuotoja mergaitės niekur neišvežė, o pamaitino lašiniais su duona, kuriuos rado čia pat, virtuvėje ant stalo, ir liepė man nusiraminti ir eiti namo. Neva, ji pati su viskuo susitvarkys.
Kitą dieną aš ant lapo surašiau viską, ką pamačiau tuose mergaites namuose ir nunešiau dokumentą socialinei darbuotojai, kad ji užfiksuotų įvyki. Socialinei darbuotojai tai nepatiko ir aš sulaukiau pastabos.
Ir pridūrė: „Pamatysi, kitą kartą ten nuėję nieko blogo nerasime“.
„O kad tėvai girti buvo?“ – negaliu patikėti tuo, ką girdžiu.
„O kas šiais laikais negeria?“ – gavau atgal ir likau išsižiojusi.
Po kelių dienų, kai mes su socialine darbuotoja ir vėl apsilankėme mergaitės namuose, juos iš tiesų radome daug geresniame stovyje nei buvau radus anksčiau aš.
Socialinė darbuotoja atidarė šaldytuvą ir parodė man ten gulinčius lašinius.
„Matai, – sako, – maisto yra. O kampe dar ir bulves guli. Ir duona ant stalo. Reiškia, mergaitė čia nėra alkana.“
„Bet, – sakau, – butas menkai apšildomas, o lauke žiema.“
„Nieko panašaus, – girdžiu. – Matai, yra elektrinis pečiukas? Kai būna šalta, jį pajungia.“
Sulaukė grasinimų
Po savaitės mergaitė ir vėl neatėjo į mokyklą. Namuose vėl radau girtus tėvus ir skuduruose pasislėpusia mergaitę. Šį kartą pasiskundžiau tiesiai rajono specialistams. Į seniūniją skųstis negalėjau, nes ten dirbo ta pati mokyklos socialinė darbuotoja.
Ką gi, daugiau rajonui neskųsdavau. Rašiau mokyklos administracijai tol, kol mergaitė su mama nebuvo išvežtos į laikinus gyvenimo namus.
Šią istoriją prisiminiau perskaičiusi straipsnį „Kaimynai pasibaisėję, kas vyksta toje šeimoje, bet pagalbos nėra“. O prisiminus man taip suspaudė širdį. Taip pagailo tų apleistų vaikų.
Kažin, ar tik nebus ten tokia pati situacija, kokia buvo ir man prieš kelierius metus? Gal ten irgi niekas neranda teisybės tik dėl to, kad varna varnai akių nekerta? Kad tik mes nepavėluotumėme...
