Lengvai manipuliuodavo
Šiuo metu gyvenu nedideliame Lietuvos mieste su tėvais, nerūkau, nevartoju alkoholio, domiuosi psichologija bei filosofija, tiesa, dirbu menkai apmokamą darbą.
Praeityje atlyginimas mano buvo žymiai didesnis, turėjau nemažai draugų, bet iš jų daug kas buvo netikri, bendradarbiai, apsimetę gerais draugais mane net buvo įtraukę į bohemą...
Sakysit, pats kaltas... Visgi, nesutikčiau – greta gerai apmokamo darbo dar ir studijavau kelias studijų programas, kas paskui man labai atsiliepė psichikai.
Tapau labiau pažeidžiamas, manimi buvo galima lengvai manipuliuoti – tie netikri draugai net ir pinigus iš manęs melždavo bei nuolatos įkyriai patarinėdavo, „koks turi būti kietas bachūras“.
Būnant tokioje aplinkoje išsiugdžiau savyje didelį nepilnavertiškumo kompleksą, tiesa, dabar jau esu žymiai geresnės nuomonės apie save, nors draugų turiu gerokai mažiau bei mažiau rodausi visuomenėje ir nemažai laiko praleidžiu internete.
Moka kiekvienas už save
Ar aš piktas ant Lietuvos? Ant sistemos? Ne, nepasakyčiau – nors ir esu iš tų neturtingųjų, bet, visgi, mano senelis buvo partizanas miško brolis, kovojęs už Lietuvos laisvę bei paaukojęs savo gyvybę – jo asmenybė mane įkvepia ir skatina pozityviau mąstyti.
Ir tai sakau ne todėl, kad neišgaliu už kitą mokėti finansiškai, tiesiog mėgstu taupyt pinigus ir investuot juos išmintingiau. Kartą man viena pažįstama moteris suomė pasakojo, jog ji savo vyrui, kuris uždirbdavo už ją mažiau, net jam pietus nupirkdavusi ir viskas buvo gerai su jų santykiais.
Iš vyrų reikalauja per daug
Kaip kad ir mano šeimoje – mama yra finansų tvarkytoja, o tėvas namų šeimininkė, nors paskutinis žodis mano namuose visada yra tėvo – mano mama yra nuolankiai jam paklusni ir neverčia jo turtų kraut ir eit lankstyt nugaros vien todėl, kad jis jai visada pataiso valgyt, jai susirgus ją slaugo, kai jai liūdna visada paguodžia.
Taigi, ar nereikėtų ir mums pasimokyti iš pažangesnių Vakarų visuomenių, kad vyras nėra būtinai „pinigų nešėjas, automobilių vairuotojas, vyras-siena.
Moterys jau nebenori būti namų šeimininkėmis. Bet iš vyrų tai reikalauja labai daug ir net per daug. Ar nederėtų jums, moterys, būti kuklesnėmis?
Užsienietės – be feminizmo
Pats, beje, nemažai susirašinėju su filipinietėmis ir juodaodėmis. Pastebėjau, kad jos žymiai draugiškesnės, šiltesnio bendravimo bei moteriškesnės – ne feministės, bet ir ne „fyfos“.
Taigi, klausimas: „Ar mūsų visuomenei jau nebūtų laikas išaugti iš postsovietinių normų nulemtų vyro-moters santykių klišių? Juk neprošal būtu šiuose santykiuose daugiau liberalumo, eksperimentų bei originalumo.
