Lietuvoje nepritapusi emigrantė: „Čia esu eilinė mergina, o užsienyje jaučiuosi graži“

Atvažiavusi vasarą pas draugę radau nekvalifikuotą darbą, dirbau 3 savaites, darbas labai daug džiaugsmo neteikė, tačiau alga ir kolektyvas tikrai džiugino. 

Likau užsienyje pasiėmusi akademines atostogas. Gyvenimas buvo puikus, darbas buvo lengvas (atsakinėjau į el. laiškus, priimdavau skambučius, tvarkydavau popierius). 

Per metus laiko sugebėjau nustebinti kolegas. Įmonėje, kurioje dirba apie tūkstantį žmonių, mane nominavo mėnesio darbuotoja net du kartus. Smagu jaustis įvertinta, pastebėta, sulaukti pagyrų. Įdomus darbas, gera alga, o ir draugų nebuvo sunku susirasti. 

Buvo lengva užmegzti naujas pažintis, visi rodė dėmesį, beveik kiekvieną savaitgalį lankydavomės naktiniuose klubuose, baruose. Gėrimų netekdavo pirkti, mat nupirkti panelei gėrimą čia labai priimtina kiekvienam, mat panelei to daryti nedera. 

Nesu materialistė. Taip pat, kaip ir jie, visuomet pavaišinu draugus, kurie gėrimą priima, bet neleidžia išsitraukti piniginės kitą kartą. Lietuvoje studentavimo laikais per 2 metus nesulaukiu nė vieno pasiūlymo pavaišinti gėrimu. Ten kiekvienas atsako už save, nori – nusipirk. 

Užsieniečiai, net ir menkai pažinodami, gali pasiūlyti savo pagalbą, net ir atsisakiusi, sulaukdavau žinutės, jei mano nuomonė pasikeistų, visada kreipčiausi pagalbos. 

Ir kodėl žmonės ten tokie draugiški, o Lietuvoje sunku sulaukti net menkos pagalbos iš geriausių draugų, nes kiekvienas ieško naudos tik sau.

Po smagių metų emigracijoje nusprendžiau tęsti mokslus. Išėjau iš darbo. Buvo be galo daug ašarų, nes darbas buvo labai patinkantis. 

Buvau išlydėta su kalnu dovanų, gražių žodžių ir geriausių linkėjimų. Bet maniau, jog mokslus baigti svarbesnis dalykas. Grįžusi į tėvynę sulaukiau staigmenos iš „Sodros“. Skola valstybei – 160 eurų. Nunešusi įrodymus, tam tikrus dokumentus įrodžiau, kad dirbau užsienyje ir skolos išvengiau, ją panaikino. 

Nusprendžiau vėl gyvenimą kurti Lietuvoje, kol tęsiu mokslus. Pamaniau, neturėtų būti blogai, juk čia sava kalba, tavo šeima ir giminės, draugai. Deja, greitai supratau, kad gyvenimas Lietuvoje tikras pragaras. 

Kainos aukštesnės nei Britanijoje, jei neturi kišenėje bent 30 eurų, daug pramogų savaitgalį nesitikėk, geriausiu atveju nueisi į kavinę, pavalgysi, pasiimsi bokalą alaus ir pinigų nebėra. Ilgai nelaukusi, praėjus egzaminų sesijai, susiradau darbą Šventojoje. 

Buvau susitaikiusi su faktu, kad alga nebus tokia, kokią gaudavau, bet pabandyti reikia. Įsidarbinau sekretore. Nuolatinis direktorės – despotės spaudimas, kritikavimas ir nuvertinimas privertė mane išeiti iš darbo. Darbo trukmė – 2 savaitės. 

Užsienyje, dirbusi anglų komandoje, nesijaučiau tokia svetima, atstumta ir neįvertinta, kaip Lietuvoje – gimtinėje, tarp savų. Nuolatinė įtampa, maža savivertė, pikti kolegų žvilgsniai, nemandagumas mane pavertė tikra negatyvumo būtybe. 

Po kurio laiko įsidarbinau Klaipėdoje, didelėje kompanijoje. Pasiūlė pačias žemiausias pareigas toje įmonėje – laidų rinkinių formuotojos. Dirbti turėjau lyg robotas, nesižvalgyti, nekalbėti, kaip vergas paklusti brigadininkei. Nėra baisesnio dalyko, kaip jaustis svetimai ir neįvertintai savoje šalyje, kuomet tau ne kartą plojo kolegos džiaugdamiesi tavo darbu svečioje šalyje. Lietuvoje mano atlygis – 2,5 euro/valandą. 

Dirbusi ir gyvenusi Klaipėdoje ne tik kad nieko neužsidirbau, bet dar ir sumažinau savo sąskaitos likutį. Nuomos kainos siekia dangų. Už 2 kambarių butą mokėti 300 eurų dabar tapo nieko nestebinantis dalykas, tačiau, mane vis dar stebina. 300 eurų? 1000 litų sena valiuta... 

O pamenu prieš trejus metus mano kursiokė už 2 kambarių, kad ir nelabai naujoviško buto nuomą, mokėjo 200 litų žiemos sezonu ir 250 litų – vasaros. Kas pasidarė nuomotojų smegenims? Per šalta žiema juos suspaudė? Kiek turi uždirbti, jog išlaikytum 300 eurų kainuojantį butą per mėnesį? 

Gyvendama Lietuvoje nuolat buvau aplink piktus, nesisveikinančius ir nelaimingus žmones. Pati pasidariau labai negatyvi, šypseną retai išspausdavau, nes nesinori stengtis, kai nesulauki grąžos. Prieš akis ne kartą užtrenkdavo duris. Negi jas taip sunku palaikyti, o ne trenkti prieš veidą? 

Jau net nekalbu apie moteris, vyrai taip pat elgiasi, o dar jeigu ir praleisdavau kokį žmogų prieš save, palaikydavau duris, jokios padėkos nesulaukdavau, tik keistą žvilgsnį.  

Lietuvių nemandagumas siekia bedugnę. O kas darosi Lietuvos gatvėse... „Bandyk išgyventi“, – taip vadinasi procesas, kai bandai pareiti per perėją. Jeigu ir dega žalias šviesoforo signalas – vairuotojams tai ne kliūtis didinti greitį ir skubėti, nesvarbu, kad tuo metu žmogus jau viduryje perėjos. 

Ką jau kalbėti apie nereguliuojamas perėjas, kai kuriuo metu gali ir po 10 minučių pralaukti, kada galėsi pereiti. 

Tuo metu užsienyje vairuotojai, pastebėję, kad nori pereiti gatvę, nors ir ne perėjoje, mielai sustoja ir maloniu gestu bei šypsena leidžia tau pereiti gatvę. 

Kodėl pas mus viskas taip gyvuliška? Kodėl visi savanaudžiai, net negalvojantys apie pasekmes, o kas, jei aš galiu ką nors sužeisti. Pas juos galvoje tik viena – pirmenybė man, noriu pasiekti savo tikslą, nesvarbu kas. 

Dar prieš įsidarbinant pamaniau, kad gera mintis būtų užsiregistruoti pas šeimos gydytoją. Tačiau kadangi buvau neįdarbinta, moteris registratūroje pranešė, kad jei norėsiu gydytis reikės mokėti pinigus, arba palaukti kol įsidarbinsiu. 

Įsidarbinusi laiko neturėjau vizitui pas gydytoją. Kadangi pamiršau išsiregistruoti iš Lietuvos, per keletą mėnesių susikaupė skola „Sodrai“ – 69 eurai.

Tai norėčiau sužinoti, kodėl reikia mokėti pinigus vizitui pas daktarą, jei esi nedirbantis, tačiau skolą valstybė vis tiek skaičiuoja. Už ką? Už tai, kad jokiomis paslaugomis nesinaudoju?

Savo savivertę mažinantį darbą mečiau ir išvažiavau į užsienį. Spjoviau į visus neigiamus dalykus Lietuvoje, pardavėjas parduotuvėse, kurios savo blogiausią nuotaiką užkraus būtent tau ir būtinai sugadins nuotaiką. 

Nedelsusi deklaravau savo išvykimą, nes suma už privalomą sveikatos draudimą būtų ir toliau augusi. Tokiu būdu valstybė bando gauti pajamų, tačiau netenka ir daug gyventojų, su kvailais mokesčiais.

Vėl sėkmingai kuriu gyvenimą svetur. Čia nesijaučiu svetima. Sulaukiu šypsenos, pasisveikinimų iš nepažįstamų žmonių, be galo daug komplimentų iš vaikinų, nors Lietuvoje aš eilinė mergina, į kuria tikrai neatsisuka vaikinai ir jos neužkalbina. 

Čia galiu jaustis graži, be kompleksų, kas Lietuvoje labai neįprasta, nes vaikinai išlepinti, kai aplink tiek gražių lietuvaičių, nors patys iš tolo princų neprimena. 

Taip pat čia man nereikia mokėti už banko kortelę, man nereikia mokėti už pervedimus į kito banko sąskaitą, jokių grynųjų pinigų išėmimo mokesčių. Lengvas čia gyvenimas. Gali ir jaustis žmogumi čia gyvendamas, jokios diskriminacijos niekada nepatyriau. Niekada neatstumia. 

Kolegos, eidami linksmintis, visada mielai ir mane kviečia, ir nesvarbu, kad esu vienintelė užsienietė tarp 17 Britanijos piliečių. Visų gyvenimas gali būti geras, tik reikia nuspręsti, kur jį gyventi. Mano pasirinkimas aiškus – likti užsienyje, kur tave vertina kiti, kur nesijauti tarsi kažkoks inkaras, tempiantis laivą į dugną.