Rezidentas ryžosi prabilti: kodėl Kauno klinikose medikai geria raminamuosius

Šiame laiške noriu pasidalinti įspūdžiais apie LSMU Kauno klinikas.  Įspūdžiais, kuriuos sukaupiau per dešimtį metų, praleistų studijuojant mediciną bei atliekant rezidentūros studijas minėtose Kauno klinikose.

Kas paskatino rašyti šį laišką? Ogi įspūdis, kad Kauno Klinikos yra bene prasčiausia institucija, kokią teko matyti – tiek darbovietės, tiek studijų bazės, tiek valstybinės institucijos prasme. 

Taip, šis atviras laiškas yra skirtas tam, kad žmonės suprastų, kokie procesai vyksta Kauno Klinikose. 

Čia bus rašoma apie tai, kas vyksta toje, paprastai žmonėms (pacientams) ir įvairioms institucijoms nematomoje, Kauno klinikų pusėje. Žinoma, viskas bus pasakojama iš jauno gydytojo rezidento perspektyvos. 

Be to, surašyti viską tikriausiai prireiktų atskiros knygos, tad bandysiu pateikti esminius klinikų „virtuvės“ aspektus. 

Paminėsiu daug nepatogių temų: tai, kaip dauguma gyvenimu besidžiaugiančių studentų virsta vaistus nuo depresijos bei nerimo vartojančiais gydytojais cinikais, visai neturinčiais bendravimo įgūdžių. 

Kaip rezidentai (ir tuo labiau studentai) labiau jaučiasi pigia darbo jėga nei būsimais daktarais ir kolegomis; kaip klinikų vidaus tvarka neretai prasilenkia ne tik su logika ar morale.

Kaip vis dažniau pastebime atvejų, kuriuos būtų galima apibūdinti kaip neracionalų valstybės lėšų naudojimą, o gal net ir tiesiai šviesiai – pinigų švaistymą... Na, dalykų daug, net sunku sugalvoti, nuo ko pradėti.

O pradėkime trumpai nuo pradžios – t.y. studijų metų. Pirmuosius trejus metus medicinos studentai su Kauno klinikomis kontakto turi palyginus mažai, kadangi mokosi ikiklinikinę teoriją – anatomiją, fiziologiją, farmakologiją ir pan. 

Tik nuo ketvirtųjų metų, kuomet pradedami mokyti klinikiniai dalykai, studentai pradeda rotaciją Kauno klinikose. Ir jau tada pradedami pastebėti nelabai normalūs procesai. 

Todėl neretai susidaro nemalonios situacijos: 11 val. chirurgijos klinikoje turi būti seminaras, studentai paskirtą valandą laukia gyd. chirurgo. Laukia. Laukia jau puse valandos. Laukia valandą. Tad neapsikentus eina aiškintis pas klinikos administratorę. Ši skambina gydytojui chirurgui.  

Pasirodo, tą pačią valandą paskirta operacija pacientui, chirurgas šiuo metu operuoja. Na, lyg ir priežastis rimta, tačiau nei studentai perspėti, nei pavaduojantis seminaro pravedimui nepaskirtas. O dabar reikia iš naujo derintis dėl seminaro laiko. 

Kartais neatėjimo į užsiėmimą su studentais priežastis būna „daktaras pamiršo“, arba „daktaras jau išvažiavo namo“, arba „daktaras šiuo metu atostogose, pavaduojančio užsiėmimui su studentais nėra“.

Jei tai būtų pavieniai atvejai, tai būtų atleistina, tačiau tai vyksta gana dažnai. Žinoma, kartais chirurgai pakviečia į operaciją, arba terapeutai pakviečia į vizitacijas pas pacientus, bet aiškiai matosi, kad tai dažniau daroma dėl laiko stokos, o ne dėl noro aptarti paciento situaciją edukaciniais tikslais. 

Būna, kad gydytojai į užsiėmimus nusiunčia savo gydytojus rezidentus. Rezidentas rezidentui nelygus. Paskutinių metų rezidentas tikrai neblogas informacijos šaltis ir neretai galima sulaukti nemažai praktinių pastebėjimų. 

Tačiau taip pat yra ir tokių, kurie tik atskaito tekstą iš paskaitos skaidrių ir greitai dingsta iš studento akių. O jei dar į kokį klausimą neteisingai atsakai, tai išvadina nevykėliu ir dar aprėkia, kaip toks studentas gali būt daktaras. 

Palaukite, studentai dar ne daktarai, studentai mokosi jais būti. Labai greit pradedi pastebėti dalies (gal net sakyčiau didžiosios dalies) gydytojų požiūrį, kad studentai turi viską mokėti. 

Aš nekalbu apie tai, ką studentas turi mokėti ciklo ar studijų pabaigoje. Aš kalbu apie dažnas situacijas, kai gydytojai pirmą ciklo dieną klausinėja studentus ir po to dar juos aprėkia (na, nebūtinai pakeltu balsu), kad nemoka to, ką turi realiai išmokti per artimiausią mėnesį ar du. 

Palyginimui, čia tas pats, kas rugsėjo antrą dieną ketvirtoko paklaustum, ką teigia Pitagoro teorema ir dar papriekaištautum, kodėl ketvirtokas jos nemoka. Patikėkit, smūgis per savigarbą tikrai jaučiasi (tiek ketvirtokui, tiek medicinos studentui). 

Kalbant apie skirtingus gydytojus, labai dėmesį atkreipia ir tai, kad klinikinių dalykų mokymas visgi yra paremtas labiau asmeninėmis nuostatomis negu moksliniais faktais. 

Pavyzdys: yra liga X, ją galima gydyti keliais metodais. Vienam gydytojui labiau patinka gydymo metodas A, kitam – metodas B. Čia atsiranda kvailas dalykas, kadangi tavo įvertinimas priklauso nuo to, koks gydytojas vertins. Jeigu žinai, kad tave vertins vienas gydytojas, turėsi pasakoti apie metodą A, jei kitas – apie metodą B. 

Dar studijų metais studentams tenka „kuruoti“ pacientus. T.y. bendrauti su pacientais, nagrinėti jų ligos istorijas, sužinoti guldymo priežastį, stebėti ligos eigą, gilintis į gydymą. 

Lyg ir viskas būna normalu, jeigu ne viena smulkmenėlė – didžioji dalis gydytojų visai nenori turėti nieko bendro su studentais ir į juos žiūri kaip į dirbti trukdančius įnamius. Ne visi gydytojai tokie – bet dauguma. 

Visa tai ne pavienės situacijos, su tuo susiduri nuolat, metai po metų. O kuo arčiau studijų finalas, tuo daugiau miške medžių (vaizdžiai tariant). Artėjant studijų galui labai svarbų vaidmenį įgauna studento mokslinė veikla. 

Iš karto noriu atkreipti dėmesį į vieną faktą. Kasmetinėje LSMU, o kartu ir Kauno Klinikų, mokslinėje konferencijoje pristatoma 600–700 mokslinių darbų. Manau, kiekvienam racionaliai mąstančiam asmeniui turėtų kilti klausimas – kaip vienas universitetas ir klinikos sugeba parašyti 700 mokslinių darbų kiekvienais metais? 

O gi labai paprasta – 90 procentų šių darbų yra absoliučiai niekinės vertės. Kodėl taip yra? Čia reikia grįžti prie studijų tvarkos ir paprasto studento. 

Norint baigti medicinos studijas, studentas privalo parašyti baigiamąjį mokslinį darbą. Vėliau, stojant į rezidentūrą, skaičiuojamas stojamasis balas, kurį šiek tiek galima pasididinti parašytų mokslinių darbų kiekiu. Pabrėžiu – kiekiu.

 

Taigi, norint baigti studijas ir turėti geresnį stojamąjį balą, studentas turi parašyti vieną baigiamąjį mokslinį darbą ir dar kokius 3–5 kitus darbus. Ne per daug, kaip vienam studentui? Pasiaiškinkime toliau. 

Skirtingai negu daugelyje aukštųjų mokyklų, LSMU rašyti baigiamąjį mokslinį darbą, o kartu ir papildomus mokslinius darbus, nėra skiriamas joks papildomas laikas. Vadinasi, studentai mokslinius darbus rašo laisvu laiku po paskaitų, seminarų ir praktinių užsiėmimų. 

Tai, žinoma, apsunkina darbą, ypač jei darbo metu reikia dirbti su gyvais tiriamaisias (pacientais). Dažniausiai darbo vadovu skiriamas klinikinį darbą dirbantis gydytojas. Vienam gydytojui dažniausiai priskiriami keli studentai, t.y. keli (trys, keturi, penki, o gal ir daugiau) moksliniai darbai. 

Kaip ir anksčiau minėtose situacijose, kada gydytojai neturi laiko studentams, tai moksliniams darbams turi dar mažiau laiko. Taip susidaro tipinės situacijos, kada per visą mokslinio darbo laikotarpį studentai su darbo vadovais pasikonsultuoja vos keletą kartų, studentai darbus daro patys kaip išmano, darbo pristatymo išvakarėse sulaukia priekaištų iš vadovo, kad darbas atliktas blogai ir viską per naktį reikia ištaisyti. 

O būna ir taip, kad per visą laikotarpį vadovas išvis darbo nebūna matęs. O būna, kad vadovas darbo temoje net nesigaudo, studentas šiuo atveju, tiesą pasakius, yra tas protingesnis asmuo. Tai tokie darbai ir pristatomi. 

Neneigsiu, tikrai būna šaunių, įspūdingų darbų, tačiau jų – vienetai šalia šimtų menkaverčių, vos kelis puslapius užimančių parašinėjimų. 

Beje, vienu metu imta keisti tvarką – norint kokybiškesnių darbų liepta rašyti rimtus, keliasdešimt puslapių užimančius, baigiamuosius (magistrinius) darbus. Viena bėda – papildomo laiko tam skirta visgi nebuvo. 

Tai įsivaizduokim studijas bebaigiantį medicinos studentą – paskaitos, seminarai, ciklų atsiskaitymai trunka beveik iki pat studijų paskutinių dienų. Papildomai turi ruoštis valstybiniam teoriniam egzaminui iš visų šešių studijų metų. Papildomai turi ruoštis praktiniam medicinos egzaminui prie pacientų. Ir dar parašyti keliasdešimties puslapių baigiamąjį mokslinį darbą. Manau, savaime aišku, kad pastarasis planas nepasiteisino.  

Visgi studijas ištvėrėm, diplomus gavom, medicinos gydytojais tapom. Žinoma, su šiokiu tokiu kartėliu, supratom, kad studentai tokie antrarūšiai – galim su jais ir nesiskaityt, tuo labiau jų nuomonės klausyt; įvairius oficialiai svarbius dalykus, tokius kaip mokslinis darbas, galima daryti bet kaip atmestinai, kad tik sueitų. 

Gal bent rezidentūra klinikose bus geresnė, juk kaip ir daktarai būsim. Kolegos. Oi kaip klydau. Studijų laikotarpis tai tik įžanga. Nuo šiol viskas bus vertinama ne tik iš studentiškos perspektyvos. Dabar situaciją vertins gydytojas, klinikų (kartu ir valstybinės įstaigos) darbuotojas, toliau besimokantis profesionalas.

Motyvacija šioms studijos remiasi noru padėti žmonėms, gydyti ir sveikatinti, taip pat įsitikinimu, kad gydytojų Lietuvoje trūksta ir jų reikia, kad gydytojas yra prestižinė specialybė. Deja, po šešerių metų studijų, stojant į rezidentūrą dar 3–6 metams, pasitinka lietuviška realybė. 

Greitai supranti, kad gydytojas visai ne prestižinė specialybė. Įvairiuose naujienų portaluose mirga straipsniai, kaip koks gydytojas ką nugydė, paėmė kyšį, nepriėmė norėtu laiku, kai reikia ilgai laukti eilėse ir pan. Gydytojus pagiriančių straipsnių vos vienas kitas. 

Dar paskaitai komentarus – išvis tragedija. Pilna nuomonių apie tai, kaip medikai yra kyšininkai, neva dar ir visokie klanai egzistuoja. Pradedi suprasti, kaip per masinę žiniasklaidą formuojasi neigiama visuomenės nuomonė apie medikus. 

Tada pasidomi medikų atlyginimais. Ir čia situacija nedžiugina. Atsimokai dešimt metų, po to tiesiogiai esi atsakingas už žmonių sveikatą ir gyvybę, o atlyginimas 500–600 eurų „ant popieriaus“. Čia didmiestyje. Rajone, kur yra trūkumas, vidutiniškai apie 800 eurų. 

Tie, kurie teigia, kad vidutinis gydytojos atlyginimas yra apie 1300 eurų, pateikia iškraipytą informaciją. Tai yra statistinis vidurkis, kuris neatspindi realios situacijos, kadangi čia įtraukiami ir gydytojai, kurie užima vadovaujančias pareigas (ligoninių direktoriai, skyriaus vedėjai, pavaduotojai ir t.t.). Jų atlyginimas nuo eilinių gydytojų gali skirtis dešimtimis kartų. 

Tad sakyti, kad gydytojai Lietuvoje uždirba vidutiniškai apie 1300 eurų yra tas pats, kas teigti, jog sveikatos apsaugos ministras yra alkoholikas. Juk statistiškai ir tas, ir tas yra tiesa. Nusivili požiūriu, nusivili atlyginimais, bet gydytoju vis tiek būti norisi, tad įstoji į rezidentūrą. O jau tada nusivili sveikatos apsaugos sistema ir, tiesą pasakius, pačiais pacientais.

Nusivylimus pastaraisiais dviem aspektais pateiksiu rašydamas apie patirtį Kauno Klinikose. Tai darau todėl, kad dalis problemų, egzistuojančių klinikose kyla dėl visos sveikatos apsaugos sistemos, ir dalis dėl klinikų vidaus tvarkos. 

Rezidentūros studijas galėčiau grubiai suskirstyti į tris grupes: chirurgai, terapeutai ir šeimos gydytojai. Chirurginio profilio specialybių (ANG, ginekologai, pilvo chirurgai, traumatologai ir t.t.) studijos trunka 3–6 metus, jų metu rezidentai didžiąją dalį praleidžia savo skyriuje ir iki poros metų praleidžia kituose chirurginio profilio skyriuose turėdami minimalų sąlytį su terapinias dalykais.

Terapeutai (kardiologai, pulmonologai, nefrologai ir t.t.) – atvirkščiai. Jų studijos (4–5 metai) sudarytos iš maždaug pusės laikotarpio savo skyriuje ir pusės kituose terapiniuose skyriuose turint minimalų kontaktą su chirurgija.

Šeimos gydytojų rezidentūra trunka trejus metus, iš kurių pusę laikotarpio praleidžia įvairiuose šeimos gydytojo kabinetuose, o kitą pusę praleidžia įvairaus profilio (tiek terapinio, tiek chirurginio) klinikose. 

Jau čia galima įžvelgti kuriozą – chirurgai atitolę nuo terapijos, terapeutai nuo chirurgijos. Pavyzdžiui, chirurgijos skyriuje gulinčiai pacientei užkyla AKS iki 150/90. Kviečiamas konsultantas terapeutas. Ginekologijos skyriuje gulinti pacientė pradeda sloguoti. Kviečiamas konsultantas terapeutas. Endokrinologijos skyriuje gulinčiam pacientui randama leukocitų (baltųjų kraujo kūnelių) šlapime. Kviečiamas konsultantas urologas (chirurgas). 

Visais atvejais kyla klausimas: „O kam?“ Kam kviečiamas konsultantas, jeigu visos situacijos ganėtinai elementarios ir išsprendžiamos vietoje? Taip, galbūt oficialiai chirurgo kompetencijoje nėra įrašytas slogos gydymas, taip chirurgai pagal kompetenciją hipertenzinės ligos negydo. 

Tačiau nepaisant to, ar tikrai tikslinga turėti sistemą, kurioje paprastų būklių sprendimas yra apsunkintas? Tęskime apie rezidentūrą. Įstojus į rezidentūrą greitai pastebime, kad gydytojų požiūris į rezidentą praktiškai nesiskiria nuo požiūrio į studentą. 

Apie kolegiškumą ir pagarbą klinikose galima pamiršti. Pradėkime nuo to, kad įsidarbinus (rezidentai Kauno klinikose įsidarbina kaip darbuotojai pagal darbo sutartį), klinikos ilgą laiką neaprūpindavo darbui reikalingais įrankiais ir apranga. 

Ar tik ne Darbo Kodekse nurodoma, kad darbui reikalingais įrankiais darbuotoją turi aprūpinti darbdavys? Bent Kauno klinikose – ne. Reikia chalato? Nusipirk pats. Nori pacientams matuot kraujospūdį? AKS matuoklį įsigyk pats. Nori klausyti plaučių, širdies plakimą? Įsigyk fanendoskopą pats. 

Jei koks rezidentas „pasišakoja“, tai greit nurodoma, kad pats būsi kaltas jei kažką praleisi, arba nurodo į tą vieną fonendoskopą ar AKS matuoklį, esantį per visą skyrių. 

Beje, pastaruosius pora metų klinikos pradėjo rezidentus aprūpinti chalatais. Darbo įrankiais – vis dar ne. Susitaikius su tuo, kad negauni darbo įrankių, greitai susitaikai ir su tuo, kad negauni ir realios darbo vietos. 

Skirtingi skyriai su skirtingu pasiruošimu rezidentams. Dažniausiai atskiros erdvės, skirtos rezidentams dirbti, skyriuose nėra, arba darbo vieta būna juokinga. 

Tipinis pavyzdys – gydytojų kabinete trys stalai, keturi kompiuteriai, penki gydytojai ir šeši rezidentai. Darbo vieta dalinkitės kaip norit. Tai kartais darbo vieta rezidentui būna ir stalo kamputis su tuo metu laisva prigriebta taburete. 

Dar būna, kad koks kompiuteris ar du stovi sandėliuko dydžio rezidentų poilsio kambaryje. Taip, rezidentai eina į poilsio kambarį, kad galėtų dirbti. Apie kompiuterius apskritai atskira kalba. 

Praktiškai didžioji dalis kompiuterių skyriuose yra mažiausiai  5 metų senumo, kai kur gal net senesni nei 10 metų. Nemažoje dalyje vis dar įrašyta „MS Windows Xp“ operacinė sistema (primenu, kad šios sistemos palaikymą „Microsoft“ nutraukė jau prieš keletą metų). 

Lyg tyčia, kiek teko matyti, šią operacinę sistemą turintys kompiuteriai dažniau būna skirti rezidentams. Jei su dienos darbo vietomis yra blogai, tai su naktinių budėjimų vietomis – tragedija. 

Nepaisant to, kad naktinio budėjimo tikslas yra prižiūrėti sunkesnius ligonius ir reaguoti į kažkokius ūmius įvykius, visgi tai yra naktinis darbas, jo metu planiniai dalykai netvarkomi, tad yra logiška, kad esant ramiai nakčiai tiek gydytojai, tiek sesutės yra linkę prigulti, kokią valandėlę kitą numigti. 

Problema – nelabai yra kur. Tiksliau, nelabai yra kur rezidentui. Sesutės turi savo kušetę, dažnai viena kušetė skirta budinčiam gydytojui. Na, o rezidentui kaip ir nelieka. 

Tad istorijos apie rezidentus, gulinčius/miegančius palatų lovose, ant ultragarsionio tyrimo kušetės, tiesiog ant grindų ar sesučių posto stalo jau seniai nieko nebestebina. 

Kita vertus, kardiologijos skyriuje pacientų daug, nemaža dalis jų yra nestabilių, bet kada kam nors gali įvykti infarktas, o dar nemažai atkeliauja iš skubios pagalbos skyriaus. 

Šiame skyriuje praktiškai gali visą naktį nė bluosto nesudėti, lakstyti nuo vieno paciento pas kitą, konsultuoti skubios pagalbos skyrių, guldyti naujus ir t.t. Abiem atvejais atlygis už naktinį darbą vienodas – 7 eurai. 

Taip, už naktinį gydytojo darbą Kauno Klinikose mokami septyni eurai. Jei po sunkios darbo nakties dar užsuki į valgyklą pavalgyti pusryčių, tai net ir šių pinigų nelieka. Ilgą laiką net nebuvo skirtumo, ar budi šventinę naktį ar savaitgalį. 

Kai kurie skyriai tik prieš kokius metus paskelbė „geras naujienas“, kad rezidentams už šventines ir savaitgalio naktis mokės 1.5 karto didesnį tarifą (nepaisant to, kad Darbo Kodekse seniai nurodomas 1.5–2.0 kartus didesnis užmokesčio tarifas). 

Beje, su budėjimais klinikose siejama nemažai moralinių, etinių ir net teisinių problemų. Visų pirma, dažniausiai nepaisant skyriaus dydžio ar pacientų skaičiaus per visą skyrių budi vienas gydytojas ir vienas rezidentas. 

Kartais budi ne per vieną skyrių, o per kelis. Tarkim, vienas gydytojas per hematologijos ir reumatologijos skyrių. Vienas gydytojas per gastroenterologijos ir pulmonologijos skyrių. Arba vienas gydytojas per visą kardiologijos kliniką – keturis aukštus, keliasdešimt pacientų. 

Tai jei pagalbos skubiai reikia dviem pacientams, tai vienam pasisekė, kitam nelabai. Teisingumo dėlei, pastaruosius metus kardiologijos klinikoje jau budi du gydytojai. Po vieną per du aukštus. 

Dar budi viena sesutė. Sesučių klinikose būna įvairių. Būna tokių, kurios nepyksta ir pažadinus atlieka, kas reikalinga. Būna netgi labai gerų, kurios sutvarko gydytojo nereikalaujančius atvejus naktį net nežadindamos pačių gydytojų. Tačiau tokių vienetai. 

Didžioji dalis sesučių visgi lieka labai nepatenkintos, jei reikia jas pažadinti, kad padėtų sutvarkyti kokį įvykį su pacientu. Deja, būna ir tokių tragiškų, kurios sugeba ne tik pacientus, bet ir jaunus rezidentus prigąsdinti, kad nežadintų jų naktį.

Sesutės ir slaugutės klinikose apskritai yra jėga, su kuria reikia skaitytis. Pažadinsi naktį, tai kitą dieną specialiai į tavo palatą tris naujus pacientus paguldys. Kad maža nepasirodytų. Kai kurios sesutės sugeba ir atsisakyti skirti vaistų pacientui. Tiesą pasakius nežinau kodėl. Gal mano, kad geriau išmano gydymą. 

Neneigsiu, ilgametės sesutės tikrai gali gaudytis gydyme, bet nemanau, kad tiek, jog tiesiog kategoriškai prieštarautų gydytojui. Su klinikų sesutėmis pasitaiko ir kraštutinumų. Ateina gydytojas ryte į palatą ir sužino, kad visą naktį pacientei buvo blogai. Paklausus, kodėl nekvietė pagalbos, atsako, jog sesutė prisakė nespaudinėti pagalbos mygtuko naktį. Tikriausiai, kad nepažadintų, nes kito logiško paaiškinimo nesugalvoju. 

Kartais intensyvioje terapijoje atjungiamas gyvybinių funkcijų monitoravimo aparato signalo garsą. Na, kad jei naktį būklė pasunkėtų, aparatas nespiegtų ir nežadintų.  

O būna ir taip, kad paryčiais pacientui ūminė būklė, gydytojai suorganizuoja skubų galvos kompiuterinės tomografijos tyrimą ir paprašo sesučių, kad pacientą nuvežtų į tyrimą. Sesutės neveža. Nes pamaina keičiasi. Ir stovi taip pacientas, laukia. Niekas jo neveža. 

Praeina valanda, pacientas vis dar nenuvežtas. Gal jam insultas, o gal kraujavimas į smegenis. Nežinia. Belieka dėkoti Dievui, kad niekas dar dėl to rimtai nenukentėjo. O gal nukentėjo? Šito pasakyti jau negaliu... 

Beje, jei kyla kam nors klausimų, kaip tokios sesutės ir slaugutės vis dar dirba, atsakymas paprastas – dėl mažų atlyginimų ir didelių krūvių sesutės į Kauno Klinikas tikrai nesiveržia dirbti. 

Todėl atleidus vieną ar kelias, galima sakyti jų niekas nepakeis. Papeikimų gauna? Gauna. Neišlaikę gydytojai jas aprėkia? Aprėkia. Ties čia viskas ir sustoja, toliau niekas nesikeičia. 

Tačiau grįžkime prie budėjimų. Dar viena didelė bėda dėl budėjimų klinikose iškyla po budėjimų. Mat klinikose praktiškai neegzistuoja pavadavimas po budėjimų. 

Tiek po naktinių, tiek po parinių (kai reikia budėti 24val.) budėjimų rezidentams priklauso laisva diena. Tai raglamentuoja ir Darbo Kodeksas (dėl darbo valandų iš eilės ir per savaitę) ir yra nustatyta grafikuose. 

Taigi, realybė ta, kad po parinio budėjimo užuot išėjęs į namus rezidentas lieka ir toliau dirba. Nepaisant to, kad galbūt parą visai nemiegojęs. Nepaisant to, kad darbo grafike yra laisvadienis ir jo skyriuje neturi būti. 

Ir neduok Dieve, padės kur savo antspaudą ar parašą. Visi primokyti – tavęs oficialiai nėra, tad ir tavo parašų negali būt. Bet tu esi, dirbi, rūpiniesi pacientais. 

Jeigu koks rezidentas ir sugalvoja „pasišakoti“ t.y. išeiti į namus, greitai tampa nemėgstamu skyriuje. Greitai vietoj 4–5 pacientų jis jau turi 7–8. Greit vietoj normalių atsakymų į klausimus toks rezidentas išgirsta „pasiskaityk“ arba „daryk kaip išmanai“. 

Deja, atpildo fenomenas Kauno klinikose egzistuoja. Jei kažkuo neįtiksi vietiniams vadovams, net jei prieštarausi jų nuomonei, greit sulauksi atpildo. Pacientų tau guldys daugiau, seminaruose reikės pristatyti daugiau temų, o pagalbos tikriausiai sulauksi mažiau. Iš dalies dėl to ir šį laišką rašau jau baigęs rezidentūros studijas. Dėl viso pikto. Kad atpildo nesulaukčiau. 

Tęskime toliau. Taigi, požiūris į rezidentą toli gražu ne kolegialus, darbo sąlygos ir tvarka „iš bėdos“. Dirbdamas rezidentu pradedi pastebėti vis daugiau ir daugiau dalykų, kurių neturėtų būti. 

Kalbant apie gydytojus, supranti, kad nėra jokios specialistų atrankos. Kaip ir studijų metais dėstydavo nuo nuostabių akademikų iki studentais greičiau atsikratyti norinčių gydytojų, taip ir čia supranti, kad klinikose dirba nuo puikių savo srities specialistų iki visiškai erdvėje nesigaudančių dundukų.  

Kartais būna, kad palatos gydytojai visai nieko nežino apie savo pacientus, kartais žino, bet vis tiek nesigaudo situacijoje ir gydymo taktiką buria iš kavos tirščių. Nuostabu dirbti su profesionalais ir tikra kančia dirbti su prastai darbą išmanančiais gydytojais. Stebina, kad klinikose dirba ir tokie, ir tokie. Jokios atrankos, jokios filtracijos.  

Įgavęs daugiau žinių pradedi pastebėti, kad yra gydytojų, nesigaudančių ne tik medicinoje, bet ir teisėje. Konkrečiai kalbu apie SAM ministro įsakymus. Žinių trūkumas ypač pasireiškia išrašant kompensuojamus vaistus ar medicinines pagalbos priemones. Šioje vietoje išryškėja praraja tarp specialistų ir šeimos gydytojų.  

Yra tokių vaistų, kuriuos gali išrašyti tik specialistai. Yra tokių, kurių pirmąjį receptą turi išrašyti specialistas tam, kad šeimos gydytojas galėtų rašyti toliau. Deja, nemaža dalis specialistų to nesuvokia. Labai dažnai pasitaiko situacijų, kada specialistas iš skyriaus išleidžiamam pacientui neišrašo kažkokių vaistų, motyvuodamas tuo, kad vaistus rašys šeimos gydytojas. 

Ateina pacientas pas šeimos gydytoją ir sužino, kad jam vaistų irgi neišrašys, nes neišrašė specialistas. Ir ką dabar galvot pacientui? Kad specialistas kvailas, nes nežinojo vaistų rašymo taisyklių? Ar kad šeimistas čia išsidirbinėja ir specialiai nerašo? 

Problema čia net ne nežinojime, o nenorėjime žinoti. Taip, nenorėjime žinoti. Klinikose tikrai buvę atvejų, kada koks šeimos medicinos rezidentas bando receptų rašymo niuansus paaiškinti kokiam nors klinikų specialistui, o šis užuot paklausęs ir pasidomėjęs, dar iškoneveikia rezidentą šeimistą, kad jis nieko neišmano, ir toliau dar savo. 

Beje, šeimos medicinos rezidentūroje bendra įstatyminė bazė gana stipriai akcentuojama, o specialistų rezidentūrose – ne. Taip ir gaunasi, kad specialistai už savo specialybės ribų neišmano įstatymų. Tačiau kompensuojami receptai yra tik ledkalnio viršūnė. 

Greitai pradedi pastebėti ir kitas įstatymų, įsakymų ir apskritai ekonominių tiesų nepaisymo apraiškas. Ypač greit pastebi neracionalias skyrių, klinikų išlaidas. Jau nebestebina reumatologijos skyriuje dėl artrozės gulinti močiutė, kuriai atliekama pilvo organų echoskopija ir plaučių rentgeno nuotrauka. Kam šie tyrimai skirti? Nežinau. Tiesiog. 

Kas išmano, tas turėjo suprasti, kad apskritai močiutė dėl artrozės skyriuje neturėtų gulėti. Bet guli. Ir tokių daug. Ne tik šiame, bet ir kituose skyriuose gali rasti pacientų, gulinčių be reikalo, kuriems atliekami nereikalingi tyrimai. Kodėl? Neaišku. 

Gal dėl gydytojo neišmanymo. O gal pacientas gražiai paprašė tyrimo. O gal gydytojai pacientas davė kokį penkiasdešimt ar šimtą eurų į kišenę. Taip, pasitaiko ir tokių atvejų. Ar dažnai? Nelabai. Ar visi ima? Tikrai ne. Supaprastinta tendencija: kuo jaunesnis gydytojas, tuo mažiau šansų, kad paims. 

Rezidentai praktiškai išvis neima. Ne tik, kad neima, bet ir susinervina, kai pasiūlo. Tai va, įdomumo dėlei, jei norite sunervuoti rezidentą – pasiūlykite jam kyšį. Ne tik sunervinsite, bet ir tapsite nemėgstamiausiu jo pacientu. Dar labiau nervina, kai kyšį paima palatos gydytojas. Dėl dviejų dalykų. 

Pirmą – pasikeičia gydytojo požiūris į pacientą ir atsiranda visokių papildomų nereikalingų tyrimų, dėl kurių reikia derintis rezidentui ir taip užkraunama daugiau darbo, kuriame rezidentas dažniausiai nemato prasmės. 

Antra priežastis kiek kuriozinė. Realybėje daugiausia darbo su pacientu tiek tiesiogiai bendraujant, tiek netiesiogiai per tyrimų užsakymus, interpretacijas, konsultantų kvietimus ir apskritai dokumentaciją nudirba gydytojai rezidentai, o kyšiukus pasiima palatos gydytojai, kurie pacientus pamato kokius du kartus per visą gulėjimo laiką, o kartais išvis apie pacientą nieko nežino. 

Kai kurių skyrių gydytojai tuo ir vadovaujasi: guldyti galime bet ką ir tyrimus skirti bet kokius, nes vis tiek už viską mokės ne skyrius, o Klinikos.  

Įdomu, kad klinikose dirba tokie specialistai kaip liftininkai, kurių paskirtis – atidaryti/uždaryti liftą ir paspausti reikiamo aukšto mygtuką. Mano manymu, žmonės ir patys moka mygtukus spausti, o senus, keliasdešimties metų senumo liftus galima pakeisti naujais.

Kartais dėl pinigų švaistymo kalti atskiri skyriai. Tarkim, skyriuje nuolat akcentuojama, kad yra popieriaus trūkumas, netgi prašoma atsinešti iš namų savo, tačiau gydymo išrašai ar kiti dokumentai spausdinami penkiomis kopijomis – daugiau negu realiai reikia. Lyg ir smulkmena, bet smulkmena po smulkmenos ir jau milijonai eurų į šalį. 

Keisti dalykai pastebimi ir platesniais mastais. Vidaus ligų rezidentai trečius studijų metus privalo praleisti Kauno Klinikose. Per šiuos metus mokinami atlikinėti pilvo organų, skydliaukės, širdies ultragarsinius tyrimus. 

Pagal LR sveikatos apsaugos ministro patvirtintą vidaus ligų gydytojo normą ir kompetenciją, minėtus tyrimus gydytojas gali atlikti tik turėdamas įvadinio kurso baigimo pažymėjimą. 

Įdomu yra tai, kad Kauno klinikos šio pažymėjimo neišduoda. Kiek žinau dėl to, kad studijų programoje yra nustatytas nepakankamas kiekis valandų, skirtų tyrimams išmokti. Taip išeina, kad rezidentai visus metus mokosi dalykų, kurių praktikoje vis tiek negalės panaudoti (bent jau oficialiai). 

Antras klausimas, ar logiška, kad SAM kiekvienais metais finansuoja studijas, kurių niekur nepanaudosi. Čia tas pats, kas eurus į balą išmest. Žinoma, vidaus ligų gydytojui yra visada gerai, kai gali pasidaryti ir interpretuoti kažkokį tyrimą pats, bet jei reikės oficialaus įrašo ligos istorijoje ar šio tyrimo rezultatai turės įtakos gydymo taktikai, tai gydytojas vistiek privalės kreiptis į radiologą ar echoskopuotoją, kad atliktų šį tyrimą. 

Žinoma, tikriausiai didžiausiu pinigų švaistymu galime vadinti naujosios Kauno Klinikų elektroninės sistemos sukūrimą ir įdiegimą. Tikriausiai tokios tragiškos elektroninės sistemos dar neteko matyti. 

Padirbus bent pora dienų greitai susidaro įspūdis, kad sistemą kūrę IT specialistai neturėjo jokio suvokimo apie klinikinį darbą. Nejaugi jie nebendravo su gydytojais, statistikais ir kitais klinikinio darbo atstovais? 

Na, oficialiai darbo grupė tam suformuota ir buvo, bet kiek teko girdėti iš šios grupės atstovų, jokių susitikimų su programuotojais taip ir neįvyko. Ir tas jaučiasi, o kaip jaučiasi dirbant su elektronine sistema. 

Kasdieniame darbe reikalingų funkcijų trūksta? Trūksta. Funkcijų, kurias reikia atlikti, nors jos tau visai nereikalingos yra? Yra. Ar statistinė informacija, kurią gali suvesti gydytojai klinikų statistus pasiekia? Nepasiekia. Ar sistema stringa? Stringa. 

Pamenat, rašiau, kad kai kurie kompiuteriai klinikose yra kone dešimties metų senumo ir naudoja „Windows Xp“. Tai tokiuose kompiuteriuose apie sklandžiai veikiančią elektroninę sistemą išvis gali pamiršti. 

Tikrai nejuokauju sakydamas, kad kompiuteris „pakimba“ parašius keletą žodžių, ar kokiame nors langelyje pažymėjus varnelę. Beje, skyriuose būna net atskirų elektroninės sistemos gedimų žurnalų. Teko vartyti. Gedimų prirašyta lapas po lapo. Kažkada teko matyti laidą „Pinigų karta“, kurioje buvo teigiama, kad registrų centrui deklaruojama, kad e.sistema veikia 98–100 proc. atvejų. Tikriausiai tų prirašytų sistemos gedimų žurnalų niekas taip ir nepavarto. Gaila.

Darbo aplinka Klinikose viena iš prasčiausių (jei ne pati prasčiausia), kokių teko matyti: prastos darbo vietos, kolektyvas, vidinė tvarka ir t.t. Na, gal bent gelbėja tiesioginis darbas su pacientais? Deja, ir čia egzistuoja problemų virtinė. 

Iš esmės, gydytojas yra tarpininkas tarp pacientų lūkesčių ir SAM bei klinikų nustatytos tvarkos. Dažnu atveju šios dvi pusės nesutampa. Supaprastintu variantu galima pasakyti taip: pacientas kažko nori, tačiau pagal tvarką to gauti neturėtų. Sprendimą turi priimti gydytojas. 

Jei patenkina paciento norą – gauna pylos iš vadovybės. Jei daro pagal nustatytą tvarką ir taip nepatenkina paciento norų – gauna pylos iš pacientų. O dabar šiek tiek plačiau apie kiekvieną pusę. 

Pacientai Kauno klinikose yra beveik visagaliai. Linkę reikalauti (ne prašyti, o reikalauti) nereikalingų tyrimų, nereikalingų paguldymų, gydymų, priėmimų nedarbo laiku ir be eilės. Ir gydytojai paklūsta. 

Guldo ligonius su ambulatorinėmis ligomis, paskiria daugybę tyrimų. Ambulatorinėje grandyje nors turėtų priimti dvidešimt pacientų per dieną, priima trisdešimt... keturiasdešimt... penkiasdešimt... 

Tiems, kurie nemato čia bėdos, paaiškinsiu. Kai gydytojui poliklinikoje tu šiandien jau esi keturiasdešimtas pacientas, tai jam jau „vienodai šviečia“ kokios tavo problemos ir ko tu iš jo nori. Jis jau išklausė trisdešimt devynias problemas, trisdešimt devynis kartus jau užpildė visą krūvą popierizmo (net ir įdiegus elektroninę sistemą, popierinius dokumentus vis tiek reikia pildyt), nuo ryto nevalgęs ir apskritai pavargęs. 

Nebūtinai dėl sunkios šiandienos, dėl paskutinių sunkių dvidešimties metų. Tai kai ateina keliasdešimtas neregistruotas pacientas ir, pasakysiu tiesiai šviesiai – naglai reikalauja, kad priimtų (nesant skubios pagalbos), tai priimi su šypsena, o mintyse pasiunti tokį žmogų toli toli ir galvoji, kaip greičiau juo atsikratyti. 

Panaši situacija ir skyriuose. Pacientai reikalauja stacionarinio gydymo, reikalauja papildomų tyrimų ir konsultacijų. Neretai pacientai ar jų giminaičiai patys agresyviai reaguoja tavo sprendimus ir reikalauja keisti gydymą, mat tavo paskirtas gydymas blogas ir pacientą žudo. 

Priekaištauja, kad maistas neskanus, kad lova nepatogi, kad palata per maža, kad paguldė į trivietę o ne į vienvietę V.I.P. palatą. Nepaisant to, kad gydytojai dažniausiai su tokiais dalykais neturi nieko bendro.  

Jei kas galvoja, kad pacientas, kaip ir klientas, visada teisus, leiskit pataisysiu. Tokiais atvejais pacientas neretai iššvaisto savo laiką, skyrius švaisto ligoninės resursus (pvz., padarius nereikalingą tyrimą vienam pacientui, gali tekti palaukti ar atsisakyti tyrimo kitam pacientui), o rezultato dažniausiai jokio. 

Kodėl gydytojai taip lengvai pasiduoda pacientų reikalavimams? Yra keletas priežasčių. Pirma, pacientai yra linkę gydytojams grasinti visokiais skundais skyrių vedėjams, klinikų vadovybei, kartais net ir Sveikatos apsaugos ministerijai. Kartais pagrūmoja parašysią straipsnių visokiuose žinių portaluose. Kartais ir dėl jau minėtų euriukų į kišenę. 

Dar viena priežastis – vis dar egzistuojantis socialistinis lenktyniavimas. Kauno Klinikos finansavimą iš SAM gauna pagal atliktų procedūrų kiekį, stacionaro lovadienius su tam tikromis diagnozėmis, poliklinikoje prirašytų pacientų kiekį.

Gaunasi paradoksas, kai egzistuoja nuolatiniai skundai dėl didelių pacientų srautų, didelio darbo krūvio, kad žmonės eina pas gydytojus neregistruoti be eilių, turi nepagrįstų reikalavimų, bet realybėje dėl to niekas nieko nedaro, nes daugiau pacientų – daugiau pinigų iš SAM. Tokia Kauno Klinikų politika. 

Pridėkime šį vadovybės situacijos ignoravimą prie pacientų grasinimų skundais, straipsniais ir turime situaciją, kurioje gydytojas neturi kito pasirinkimo, kaip tenkinti pacientų užgaidas, o jei dėl to sulaukia priekaištų iš skyriaus vadovybės – tyliai palinksi ir toliau taip dirba. 

Klinikų vadovybė (tiek visos ligoninės, tiek atskirų klinikų ar skyrių) dažniausiai dirba administracinį darbą ir klinikinės realybės arba nemato, arba neįsivaizduoja, arba ignoruoja. 

Nepaisant to, kad skyrių ar klinikų vedėjais dirba tie patys buvę gydytojai, dabar jau profesoriai. Žmonių jie nemato, tik skaičiukus ant popieriaus. Neretai dėl to kyla konfliktinių situacijų.

Pateiksiu pavyzdį: pagal LR įstatymus vairuotojo teisės sergančiam epilepsija išduodamos tik tokiu atveju jei sergantysis neturėjo epilepsijos priepuolių pastaruosius penkeris metus. 

Vienintelis būdas tai nustatyti – paklausti paciento. Tačiau kas draudžia kas antrą dieną priepuolius patiriančiam ir vairuotojo pažymėjimą gauti norinčiam asmeniui pasakyti, kad jokių priepuolių jis neturėjo paskutinius penkeris metus? 

Čia padėti gali metų metus pacientus gydančių ir juos pažįstančių neurologų žodis – įtarę, kad teisių norintis epileptikas gali meluoti apie savo būklę, neurologas gali paskirti papildomų tyrimų (atlikti elektroencefalogramą). 

Tačiau nenorėdami sulaukti jau ankščiau minėto atpildo (pradedant papeikimais ir didesniais darbo krūviais ir baigiant atleidimo iš darbo grėsme), gydytojai išduoda medicinines pažymas, leidžiančias vairuoti. 

O jei toks asmuo dėl epilepsijos priepuolio padarys eismo įvykį ir tarkim automobiliu perėjoje nutrenks žmogų? Kas šiuo atveju bus kaltas? Manau atsakymą puikiai žinome. Gydytojai tokia tvarka nepatenkinti, bet neklausyti nurodymų kaip ir negali. Ir čia tik vienas pavyzdys. Tokių rasti galime kone kiekviename skyriuje.

Pačioje laiško pradžioje minėjau, kad ir gydytojai tampa ligoniais. Sudėkim viską. Darbo sąlygos bjaurios. Kolektyvas nelabai geras. Vidaus tvarka – kažkoks nesusipratimas. Visur sklando korupcijos ir pinigų eikvojimo ataskonis. Gydytojas visą laiką esti kaip tarp kūjo ir priekalo, t.y. tarp visko reikalaujančių pacientų ir klinikų vadovybės.  

Tikrai pažįstu ne vieną ir ne du bendraamžius jaunus gydytojus, kuriems tenka vartoti raminamuosius, gydytis depresiją, virškinamojo trakto ligas (dažniausiai opaligę ar dirgliosios žarnos sindromą). 

Teko netgi girdėti tokį atvejį, kada naktį budinčiam rezidentui atsivėrė skrandžio opa ir pagalbiniam personalui, užuot padėti pacientams, teko gelbėti kraujuojantį gydytoją. 

Ką jau kalbėti apie tuos, kurie jau rimtai nebežiūri į pacientą, žmogiškai bendrauti nebemoka (realių bendravimo studijų nėra) ir viską žiūri per ciniko akinius. 

Ką gi, prirašiau daug. Visa tai toli gražu ne viskas, tačiau manau, kad pakankamai daug, jog būtų galima susidaryti nuomonę apie Kauno Klinikas. 

Pasikartosiu – ne viską, ką aprašiau, galima šimtaprocentinai pritaikyti visiems pacientams, gydytojams, sesutėms, skyriams ir personalui.  

Klinikose tikrai dirba puikių, savo srities profesionalų, norinčių padėti tiek pacientams tiek rezidentams ir studentams. Ir rezidentų yra visokių – šaltesnių nervų šią situaciją išgyvena lengviau, silpnesnių ir labilesnių – sunkiau. Taip pat yra ir gerų, supratingų ir bendradarbiaujančių pacientų. Visgi, daugumai galima pritaikyti visas negerybes, išvardintas šiame laiške. 

Todėl ir galutinis įspūdis apie Kauno Klinikas, jau palikus šią įstaigą, yra neigiamas. Todėl visiems pacientams, kuriems nebūtinos trečio lygio specialistų (ir tyrimų) paslaugos, siūlau Kauno Klinikas aplenkti. 

Visiems gydytojams specialistams, kuriems nebūtina trečio lygio darbovietė, taip pat siūlau aplenkti šią įstaigą ir darbo pasieškoti kur kitur. Ir, galų gale, linkiu visuomenei ir atsakingoms institucijoms atkreipti dėmesį į tai, kad egzistuoja tokia sistema su tokiomis bėdomis. Sistema, paverčianti jos darbuotojus cinikais, ligoniais ir, žinoma, emigrantais. 

Kadangi pats esu prieš emigraciją ir nenoriu Lietuvos palikti, siūlau tvirtai atsistoti, pirštu parodyti į problemą ir sakyti: „Ei, čia yra problema ir ją reikia spręsti“. Tegul šis laiškas būna pirmas žingsnelis. Tikiuosi žingsnių ir žingsnelių bus daugiau.
 
Ačiū už dėmesį.
 
Gyd. rezidentas.

***

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Viešosios komunikacijos tarnybos pateiktame komentare rašoma, kad Kauno klinikos – trečio lygio universiteto ligoninė, rezidentūros mokymo bazė, kurioje po studijų universitete gydytojai rezidentai įgyja platų spektrą ateities darbui būtinų kompetencijų. 

„Gydytojai rezidentai dirba kartu su aukščiausios kvalifikacijos gydytojais specialistais, pripažintais tarptautiniu mastu, gydytojams rezidentams yra suteikiamos darbui reikalingos priemonės ir medicininė apranga. 

Tai lemia, jog gydytojai rezidentai turi visas galimybes perimti geriausią įstaigoje sukauptą patirtį bei įsitraukti į gydymo procesą. Pasitaiko atvejų, kai pakeičiamas suplanuotų darbų (pavyzdžiui seminarų) laikas, tačiau tokių pasikeitimų priežastis lemia sudėtinga paciento būklė ar užsitęsusi operacijos trukmė. 

Tiek gydytojui, tiek ir kitam medicinos personalui labai svarbu gebėti dirbti komandoje ir esant būtinybei – perimti kolegos funkcijas ir užtikrinti sklandų sveikatos priežiūros procesą. 

Kauno klinikose budėjimai iš tiesų būna sudėtingi, tačiau prižiūrimų pacientų skaičius ir darbo apimtys nesiskiria nuo kitų Vakarų valstybių, o lyginant su JAV – net mažesnės. 

Gydytojas rezidentas budėjimo metu visuomet yra prižiūrimas budinčio gydytojo, kuris atlieka rezidento vadovo funkciją, siekiant užtikrinti pacientų saugumą ir teikiamų paslaugų kokybę.

Mūsų šalyje sveikatos paslaugų finansavimas nėra tokio lygio kaip Vakarų šalyse, todėl ne visada turime finansines galimybes realizuoti medicinos studentų ir gydytojų rezidentų lūkesčius. 

Deja, sveikatos priežiūros specialistų atlyginimai Lietuvoje taip pat gerokai mažesni nei Vakarų šalių atitinkamų specialistų. Tai daug metų besitęsianti problema, kurios sprendimo tikisi tiek jau dirbantys gydytojai, tiek jaunieji gydytojai rezidentai.