Bet juk ne visada taip būna. Vienos nakties nuotykis nebūtinai susijęs su klaida, kvailumu ar padaugintu alkoholiu. Galbūt vienos nakties įvykis yra geriausiai išnaudota galimybė, puikiausiai praleista naktis, svajonės išsipildymas, įsimintiniausias gyvenimo prisiminimas. Juk iš tikrųjų kažkieno trumpai trukusi istorija gali būti įspūdingesnė nei kito žmogaus vieneri metai, dešimtys nuobodžiai praleistų vasarų ar net visas gyvenimas.
Nuotykis Gruzijoje
Sakoma, kad geriau gailėtis dėl to, ką padarei nei dėl to, ko nepadarei. Juk būna taip, kad atsisakote kažkokio pasiūlymo ir visą gyvenimą galvojate: „O kas jeigu?“
O gal neatsisakėte likimo duotos galimybės ir skausmingai nudegėte? Bet jei kas paklaustų, ar išbrauktumėte tą įvykį iš savo gyvenimo, tai turbūt nė nesumirksėję pasakytumėte: „Ne“.
Bet dabar apie mano vienos nakties nuotykį – nesvarbu ašarų upeliais ar džiaugsmo jūra jį vadinsite.
Pora savaičių keliavau po Gruziją – neapsakomo grožio gamtos, nuostabių žmonių šalį. Paskutinę atostogų dieną praleidau puikiame Gruzijos kurorte Boržomyje.
Tai mineralinių vandenų kurortas, kuriame gydomųjų druskų pilni vandenys trykšta jei ne iš dangaus, tai bent jau iš kiekvieno fontano. Sėdėjau kavinėje, žiūrinėjau nuotraukas bei mintyse jau planavau rytojaus kelionę atgal namo.
Netikėtas pasiūlymas
Kiek tolėliau nuo manęs sėdėjo visai simpatiškas vyras, kuris dideliam mano nustebimui, žiūrėjo tiesiai į mane. Mūsų žvilgsniams susitikus, žavus nepažįstamasis netruko prieiti prie mano staliuko. Mandagiai pasisveikino, paklausė ar man patinka čia atostogauti, kur buvau, kiek dienų čia planuoju praleisti.
Deja, turėjau pasakyti, jog rytoj išvažiuoju. Kad ir kaip būtų keista, jis nė kiek nesutriko, o tiesiog pakvietė susitikti vakare. Bandžiau atkalbėti ir aiškinti, jog nelabai verta, juk liko tiek nedaug laiko. Jis pažvelgė man į akis ir nustebęs paklausė: „Kodėl neverta?“ Nelaukęs mano atsakymo tvirtai pasakė: „Žinoma, kad verta.“
Paskubomis susikroviau daiktus rytojaus skrydžiui namo, juk vėliau jau nebebus laiko, pasipuošiau lagamino dugne tinkamos progos laukusia suknele ir keliavau į pasimatymą su nepažįstamuoju.
Prieš išeidama gavau žinutę, jog įsidėčiau ir maudymosi kostiumėlį, galbūt eisime išsimaudyti mineralinių vandenų baseine.
Šiek tiek jaudinausi, juk ėjau į pasimatymą su bene ką tik sutiktu žmogumi, bet moteriška intuicija kuždėjo, kad tokių gerų ir malonių akių savininkas yra vertas pasitikėjimo.
Be to, turėjau per mažai laiko abejonėms ir pasvarstymams – buvo likę maždaug dvylika valandų iki mano išvažiavimo.
Ekstremalus nuotykis
Nors visą dieną lijo, bet į pavakarę lietus aprimo ir mes nusprendėme nueiti į po atviru dangumi esantį baseiną, esantį maždaug kokie trys kilometrai nuo miesto. Ėjome parko keliu, mėgavomės gaiviu oru, kažkiek paėję priėjome upelį, kurį turėjome pereiti ir kuris, po visos dienos liūties patvino ir pasirodė neperbrendamas bei pavojingas.
Žmonių buvo mažai, po truputį temo, viską apgaubė tyla, romantiška prieblanda, aplink tik medžiai, dangus bei puiki vyriška kompanija. Jaučiausi kaip rojuje. Deja, laikas ne bėgo, o šuoliavo. Turėjome grįžti atgal namo.
Kadangi jau buvo gana tamsu ir pradėjo lyti, tai ir kelias atgal buvo sudėtingesnis, slidus, kojos smigo į purvą, teko ir batus nusiimti, temstant mažytis žibintuvėlis nelabai ką ir padėjo, o dar reikėjo pereiti tą nelemtą upelį.
Antrą kartą peržengti savo baimę – upelį buvo lengviau, bet vėliau labai mumis didžiavausi. Mes ne tik nepabūgome blogo oro, įveikėme kliūtis, nesustojome vidury kelio, bet ir puikiai praleidome laiką.
Maža adrenalino dozė padarė pasimatymą ne tik romantišku nuotykiu, bet ir ekstremaliu išbandymu. Čia panašiai kaip eiti per džiungles su tarzanu, taip ir aš jaučiausi klajodama po Boržomio parkus su žaviu nepažįstamuoju...
Daugiau niekada nematė
Grįžom į viešbutį jau sutemus, abudu buvome sulyti, purvinom kojom, bet patenkinti savo naktiniu žygiu. Pirmu taikymu įsibroviau į vonios kambarį ir, kol jis kantriai manęs laukė, bandžiau pavirsti iš sušlapusio bjauraus ančiuko į gulbę.
O kai jau abu buvome atsigavę ir išdžiuvę, neturėjome laiko nei valgyti, nei plepėti. Laikas buvo mūsų priešas, nebuvo kada nei drovėtis, nei apsimetinėti ar kurti pasakas apie tai, kad susitiksim rytoj. Mums buvo viskas aišku ir suprantama.
Naktį beveik nemiegojome, išnaudojome laiką visomis prasmėmis ir tik likus porai valandų iki ryto nusnūdome. Prieš tai jis mandagiai paklausė ar jam jau eiti, bet aš paprašiau pasilikti – nemėgstu prabusti viena.
Ryte įsodino į autobusą, po kelių valandų jau skridau namo. Niekada jo daugiau nemačiau, susirašėm žinutėmis ir tiek.
Mūsų vienos nakties istorija, kuri tikrąja ta žodžio prasme buvo nuotykis, dar ilgai kėlė šypseną, o prisiminimas apie romantišką, nuotykių pilną pasimatymą šildė vienišais vakarais.
Taip, rizikavau eidama su nepažįstamuoju, juk galėjo ir ne taip baigtis, bet man tai buvo pats geriausias vienos nakties nuotykis, kurio niekada nesigailėjau ir klaida nevadinau.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Vienos nakties nuotykis“.
Pasidalinkite savo istorija ir jūs! Siųskite ją bendraukime@lrytas.lt.
Įdomiausios istorijos autorius apdovanosime Indrės Vakarės romanu „Vienos nakties nuotykis“.
