Krikštynų vakarėlyje pasijuto nejaukiai: „Nesitikėjau to, ką pamačiau prie bažnyčios“

Jai ištekėjus pradėjome pamažu tolti, jos rūpesčiai buvo vieni, mano visiškai kiti, susitikdavom vis rečiau... Tad pamaniau – bus puiki proga vėl atnaujinti ryšius. Juo labiau, kad krikštynos man visada asocijavosi su šviesa, paprastumu ir tyrumu.

Draugė patikino, kad tai bus kukli šeimyniška šventė, tad nieko ypatingo iš manęs nesitiki. Susižinojusi, ko maždaug reikės, primečiau minimalias išlaidas – krikšto žvakė ir marškinėliai, dovanėlė krikšto dukrai, auka bažnyčiai... Nusprendusi, kad pilnai išsisuksiu išleidusi apie šimtą eurų, nusiraminau.

Esu studentė, vasarą dirbu kavinėje, o rudenį negaunu jokių pajamų, tad patys suprantate, kad turiu kruopščiai skaičiuoti išlaidas.
 
Tik tada, kai draugė pakvietė aptarti krikštynų šventės sužinojau, kad ne viskas taip paprasta.
 
Pasirodo, man teks krikšto dukrelę papuošti, užsakyti tortą, helio balionus ir dar pasirūpinti, kaip pralinksminti mažuosius svečius. Pasak draugės, būtų labai miela, jei visi šventėje dalyvaujantys vaikai gautų bent po mažytę dovanėlę...
 
Mandagumas neleido pašiaušti šerių. Jau sutikau būti krikštamote, ne gi dabar imsi ir atsisakysi? Juo labiau, kad prieš sutikdama būti krikšto motina aš pati nepaklausiau, ko konkrečiai iš manęs tikimasi. 

Sužinojusi, kad man teks pirkti ir drabužėlius mažajai, buvau panikoje. Juk nieko apie tai nesuprantu! Draugė bemat pasiūlė važiuoti su manimi, kad padėtų išsirinkti. Kelias valandas praleidę skirtinguose prekybos centruose, pagaliau radome kas jai patiko.

Už suknytę, pėdkelnes kepurėlę ir batukus paklojau daugiau nei šimtą eurų, bet draugė buvo labai patenkinta. Sakė, kad jos dukra atrodys kaip angelėlis.

Kito siurprizo sulaukiau jau netrukus – draugė atsiuntė nuorodą dovanos, kurią kaip krikšto motina turėčiau padovanoti. Pamačiau ir net žagtelėjau. Vietoj mano suplanuotos kuklios dovanėlės (norėjau dekupažo technika angelėliais išdekoruoti krikšto dukrelei prisiminimų bei svajonių dėžutę ir fotografijos rėmelius) – brangus juvelyrinis papuošalas, kurio kaina gerokai viršijo mano biudžeto ribas. 

Jau pradėtas daryti dovanėles, į kurias įdėjau daugybė darbo ir dalelę širdies teko atidėti į šalį. Pasirodo nuoširdus paprastumas šiais laikais išėjęs iš mados. Pasiskolinau pinigų iš tėvų ir nupirkau tai, ko prašė draugė. Gal esu bestuburė, bet nenorėjau jai gadinti nuotaikos tokios svarbios šventės išvakarėse. Nuraminau save, kad galų gale tai tik pinigai... užsidirbsiu. 

Stogą man nurovė tik tada, kai likus savaitei iki krikštynų paskambino susinervinusi draugė ir paklausė ar jau užsakiau fotografą, o jei taip – kodėl nepasitariau su ja. Akimirkai net netekau žado. Jau apie ką, bet apie fotografą tikrai nekalbėjau ir net nesusimąsčiau, kad jo ieškoti – mano pareiga. 

Maniau, kad tokiais dalykais rūpinasi šventės organizatoriai, šiuo atveju vaiko tėvai. Kai pabandžiau apie tai pasakyti, draugę tikrąja to žodžio prasme ištiko isterija. Pradėjo rėkti, kad manimi negalima pasikliauti, kad aš palikau ją „ant ledo“ ir panašiai, o paskui išvis apsiverkė. Teko pažadėti, kad viską sutvarkysiu, paskui pusę valandos atsiprašinėti dėl nesusipratimo. 

Laimei, turiu pažįstamą, kuris sutiko už simbolinę kainą nufotografuoti krikštynas ir paredaguoti fotografijas, bet ir ta simbolinė suma buvo iš mano liesos kišenės. 

Galų gale išaušo ilgai laukta diena. Turiu pasakyti, kad to, ką pamačiau nuvykusi iki bažnyčios, tikrai nesitikėjau pamatyti. Susidarė toks keistas įspūdis, kad draugės šeima ne krikštija vaiką, o visam pasauliui stengiasi parodyti, kiek į šitą šventę įdėta pinigų. 

Į iškilmes tėveliai atvyko baltu limuzinu (to sau neleido net per vestuves), bažnyčia buvo papuošta gyvomis gėlėmis, mano kukli šviesi suknelė visiškai pasimetė blizgančių balinių apdarų fone.  

Po ceremonijos buvome pakviesti vakarienės į kaimo turizmo sodybą. Svečiai paleido į dangų baltus ir rožinius balionus, (lydėdama juos akimis, pagalvojau – štai skrenda mano svajonių atostogos...) ir susėdo prie gausiai nukrautų stalų. Pasipylė tostai, palinkėjimai tėveliams ir krikštavaikiui. Samdytas didžėjus nėrėsi iš kailio linksmindamas svečius, skaldė anekdotus ir juokelius apie „antrą galą“, svečiai negailėdami kilnojo taureles, degtinė liejosi upėmis ir visa atmosfera pradėjo priminti kaimo vestuves. 

Išgirdusi, kiek aš sumokėjau, draugės sesuo pasakė: "Tau dar pasisekė, mes su vyru suplojom pusę sumos už sodybos nuomą ir muzikantus."

Tiesą sakant, pasijutau apmulkinta. Manau, pakankamai pasimokiau ir daugiau ant tokio kabliuko neužkibsiu. Kitą kartą prieš sutikdama dalyvauti „kuklioje“ šeimos šventėje, smulkiai išsiklausinėsiu kiek man tai kainuos ir ar galėsiu tai patempti. 

Siūlau tą patį daryti ir kitiems. Gali būti, kad jūsų nuomonė apie tai, kas yra „kuklios“ šeimyninės, lyg žemė ir dangus skiriasi nuo to, ką įsivaizduoja vaiko tėvai.