Klasiokai klausinėja, ką aš veikiu po kolegijos baigimo ir kada jau dirbsiu pagal specialybę, juk mano baristos darbas yra visiškai nieko vertas ir nerimtas.
Gydytojai, mokytojai, architektai – tai, be abejo, rimti žmonės, dirbantis rimtą darbą. Iš kur atsirado tokie stereotipai? Kada eilini kartą mes nueiname į kavinę kavos ar rimtesnę vietą pavalgyti – mes vis stebimės, kur ta aptarnavimo kultūra Lietuvoje?
O ten pat, kur jūsų stereotipai. Kas eina dirbti padavėjos darbą? Studentai ir moksleiviai, kurie mano, jog padavėjo darbas - tai tik indų nešiojimas bei arbatpinigių rinkimas. Aš pacituosiu vieno iš geriausių Lietuvoje restoranų darbo skelbimą.
Būtent dėl to jie yra geriausi. Ten niekada nedirbs studenčiokas, kuriam nerūpi. Kaip Jums? Skamba kaip nerimto darbo skelbimas? Kuo skiriasi nuo architekto reikalavimų – brėžinių išmanymo ir mokėjimo naudotis programine įranga?
Pradėsiu nuo savęs – aš atėjau dirbti į kavinę įsitikinusi, jog padavėjos darbas tikrai yra nerimtas, sezoniškas ir lengvas. Visi mano lūkesčiai nepasiteisino, kai reikėjo pažadėti dirbti metus. Metai jaunystėje tai yra amžinybė – pagalvojau aš tada ir buvai visiškai neteisi.
Prie aparato turėjau galimybę prisilesti tik po mėnesio darbo, ne todėl, kad tai yra kažkoks kosminis aparatas, o dėl to, kad pradėjau nuo paprasčiausių darbų – indų rinkimo ir ledų dėliojimo.
Šitie paprasti dalykai man sunkiai pavykdavo, o nepavykdavo dėl to, kad aš nemąsčiau, tingėjau, nenorėjau tobulėti. Kaip rašo šitame darbo skelbime – reikia tik noro! Jūs niekada netapsite geriausiu savo darbe, kol nedirbsite su savimi.
Taigi, koks yra baristos darbas? Dirbu su geriausia technika, kokią šiuo metu galima surasti rinkoje, turiu geriausias žaliavas ir visas galimybes jomis naudotis, nuostabius kolegas ir puikiausius svečius, kurie man padeda kiekvieną dieną tobulėti.
