Apie Minedo organizaciją prabilęs savanoris to nesitikėjo: „Koks žmogus taip pultų 18-metį?“

Ji privertė susimąstyti, ar man pačiam neteks krautis lagaminų ir važiuoti į šalį su normalesniu mąstymu.

Kai kurie komentatoriai mane sveikino. Sakė, atradau naują talentą – kilnoti antakius. Ačiū. Kiti klausė, ar man išties tik antakiai kilo, suprask, dirbdamas tarp merginų, prie kurių Minedas galimai priekabiavo, galėjau pastebėti savo kūno visapusiškas reakcijas.

Šį tekstą skiriu ne marozų komentarams apie abortų liekanas ir tiems, kurie išvadino mane paskutiniu Libano asilu, nesveikų publikacijų apie šyvos kūmelės sapnus rengėju ir šiaip žurnaliūga (patarimas jiems – tiesiog praleiskit tekstus, kurių autorius aš esu - negadinkit savo nervų sistemos). 

Šis tekstas tiems, kurie dar turi šansų kažką savyje pagalvoti kitaip. Atsirinkau kelis komentarus, kurie, mano manymu, turi savy šiek tiek cinko (tiesa, ne visi). Sutinku, kad savo praėjusiame straipsnyje galėjau neakcentuoti vienokių ar kitokių dalykų. Todėl nusprendžiau šį tą paaiškinti detaliau. 

Ar atidžiai skaitėte tekstą? Aš aiškiai parašiau, kodėl 2015-aisiais atėjau į tą organizaciją – vedamas tikėjimo, tikslo užsiimti savanoryste ir kažką duoti savo šaliai nieko nesitikėdamas atgal. Bandau apsiplauti viešoje erdvėje? O kas mane išvis apipylė? Niekas. Pats prabilau. Niekieno nepuolamas. Nes turiu tam drąsos – kalbėti apie problemas.

M.Jonušo tariamame projekte pamačiau biurokratinę netvarką – nėra įstatų, projektas neįregistruotas, savanoriško darbo sutartys – išties negaliojančios, nes vertę turi tik organizacijos viduje. Pastebėjau viską ne iš karto, nė nemanykite taip. Ir dirbau ten su viešaisiais ryšiais – ne su dokumentais.
 
Man buvo 16 metų. Turėjau darbo žiniasklaidoje (taip, net paaugliai jau sugeba rašyti straipsnius į dienraščius ir jau tada aš buvau vienas iš jų, bet ne esmė), tačiau tikrai nežinojau, kaip veikia mūsų šalies teisės sistema, kaip įregistruoti organizaciją, kokių dokumentų reikia ir kokios yra jų teisinės formos. 

Būdamas 16-os metų, aš sugebėjau parengti portalams interviu, aprašyti įvykius, pateikti žmonių vertinimus. Tokias savybes taikiau ir tame judėjime. Bet užsiimti neegzistuojančios organizacijos demaskavimo vingrybėmis, kai, ne duok dieve, pasirėmęs prieštaringais dokumentais gali atsidurti ir teismo suole dėl šmeižto, būdamas nepilnamečiu pacanu aš nesugebėjau ir tai buvo ne mano nosiai – manau, kad čia jau profesionalų darbas, pavyzdžiui, toks ir buvo atliktas „Lietuvos ryto“ žurnalistų, kai šie išsiaiškino visus organizacijos užkulisius: organizacija neįregistruota, savanoriai apgaudinėjami, Minedo telefono numeris paskelbtas kaip psichologinės pagalbos kontaktas, Mažeikių autobuso parke jis gavo suklastotą marketingo specialisto pažymėjimą.

Ar nepagalvojote, kad Minedas savo organizacija sugebėjo apmulkinti net Sveikatos apsaugos ministeriją su visu joje sėdinčiu ministru? Kad ėjo pas vietos valdžios atstovus, pasirašinėjo su jais sutartis, nors projektas - nelegalus? Ką tuomet pasakytumėte jiems? Aš viso labo buvau 16-metis, kuris savo gabumus norėjo plėsti savanoriaudamas ir užsirovė ant judėjimo, taip skandalingai nuaidėjusio šiais metais. 

Tam, kad tirti tokius dalykus, reikia turėti patirties, baigti žurnalistiką arba būti iš prigimties šio meno žinovu. Patirties neturėjau, žurnalistikos kol kas nebaigiau, o ar esu žinovas – sužinosime ateityje, kai paaugsiu.

Tad iš tik ką gimusio, dar net nuo kraujų nenuvalyto kūdikio, gerbiamasis, jūs staiga panorote jo pirmųjų žingsnių. Aš nesutinku, kad tada galėjau gebėti demaskuoti organizaciją. Bet ačiū už nuomonę. Įsidėsiu į galvą – ne į širdį. 

Kai kurie žmonės man pateikė klausimų. Vienas jų skambėjo taip: „Žurnaliste, tai geras, ar blogas tas Minedas?“.

Kai prisijungiau, maniau, kad jis geras žmogus. Rimtai. Aš nemeluoju. Tai ne tas Minedas iš TV ekrano – kvailas ir nusidainuojantis. Jis užsiėmė pilietine veikla, paskelbė, kad yra organizacijos, besirūpinančios jaunimo atsakingomis kelionėmis, vadovas, ir man tai patiko – pamatęs visai kitą šio žmogaus veidą, panorau į jį žvelgti kaip į tą, kuris visus apgavo šou pasaulyje savo specialiomis kvailystėmis, bet dabar surimtėjo, padaręs klaidų praeityje mėgina atsitiesti. 

Bet tai, ką aš išgirdau skandalingą savaitę po M.Jonušo ir A.Verygos susitikimo, privertė ir vėl pakelti kai kurias kūno dalis. Kalbu apie antakius. Kitaip tariant, suglumau sužinojęs, kad jis galimai priekabiavo prie savanorės. O mūsų interviu, kurį pateikiau publikacijoje „Po susitikimo su ministru - skandalingi kaltinimai Minedui“, atvėrė man akis. Jis prisipažino, kad išties vienos savanorės klausė, ar ji turi vaikiną, kokio vaikino ieško ir net siūlėsi juo tapti. 

„Nueini į naktini klubą, susipažįsti su panele, paklausi, ar ji turi vaikiną, pasiūlai būti vaikinu. Niekam net minčių nekiltų dėl seksualinio priekabiavimo“, - rašė vienas komentatorius. 

Klausyk, vaikine, skirk naktinį klubą nuo organizacijos. Mes ten vakarėlių nedarėm ir apsinuoginę vienas prieš kitą nesistaipėm, todėl tokių klausimų kažkaip imi ir nesitiki. 

Atėjęs į naktinį klubą gali net būti pasiruošęs, kad ir už užpakalio kas nors nepasiklausęs pagraibys (tai, beje, seksualinis priekabiavimas, bet pagal komentatoriaus logiką išeitų, kad ir čia nieko tokio, nes ale elgesys naktiniame klube yra bendravimo norma visur). Bet atėjęs į organizaciją tu mažiausiai tikiesi to, ką ta savanorė skandalingą savaitę papasakojo.

„Iš pirmo žvilgsnio lyg ir viskas buvo ok. Jungiausi, nes tenai buvo keli žmonės, kurie man patiko, o be visa to, labai ieškojau veiklų, kur save galėčiau realizuoti. Bendravau su šauniu vaikinu, su Mindaugu jokių ryšių neturėjau. Tačiau susitikti teko. Ir nuo pat pradžių viskas buvo suknistai negerai. Išėjau iš to susitikimo ir apsiverkiau. Nemeluoju.

Tiesiogine ta žodžio prasme - Mindaugas kabinėjosi. Nuo pat pirmos akimirkos girdėjau jo puikius žodžius, kokia aš šaunuolė, graži, lindo apsikabinti, nuolat peržengdavo tą asmeninę erdvę. Išėjau visa drebanti, todėl ir apsiverkiau. Praėjus tam tikram laikui, pagalvojau, gal tiesiog emocijos sublūdo ir nieko tokio nebuvo, tačiau tada prasidėjo žinutės, su klausimais: ar turiu vaikiną, kokio vaikino ieškau, ar jis man gražus, buvo ir tiesus klausimas - ar tiktų į vaikinus. Man viso labo buvo tada 16-17 metų, buvau visiškai naivuolė ir nesugebėjau tiesiog pasakyti stop, visko nutraukti. Todėl tai ir buvo didžiulė gyvenimo klaida.

Teko girdėti, kad dauguma merginų iš tenai pasitraukė dėl tos pačios priežasties. Šiandien, atsakydamas į klausimą, kodėl nėra jaunų žmonių organizacijoje, Mindaugas sako, kad buriama ekspertų komanda. Tačiau tai visiškai netiesa - visas jaunimas iš tenai tiesiog pabėgo“, - savo „Facebook“ paskyroje rašė studentė Algimantė Ambrulaitytė.

Tada ją komentatoriai užsipuolė. Sakė, kad čia viskas ok – taip elgiasi daug vyrų, ko ji čia tą Minedą puola, ji yra naivutė, kažkoks kiaušinio jautrus lukštas. 

Sakysite, tai tik nekalti klausimai? Kai saugęs save organizacijos vadovu vadinantis vyras ima 16-metės klausinėti tokių dalykų, glaustytis ir mėtyti užuominas apie  jų glaudesnius nei darbiniai santykius, aš turiu pasakyti, kad tai nėra tik nekalti klausimai – tai jau šį tą reiškia šiame skirtingame vyrų ir moterų pasaulyje. 

Jei taip išties elgiasi daugelis vyrų, viešpatie aukštėlnikas, valstybė turėtų sušaukti ekstremalių situacijų posėdį, vadovai pasislėpti bunkeryje, o į telefonus visiems Lietuvos gyventojams siunčiama signalizacija – saugokitės lietuvių vyrų. Nes toks vyro elgesys nėra normalus – priekabiavimas prie moters yra šlykštu, pažeidžia žmogaus teises, įrėžia traumas, kurias dalis merginų turi glaistyti visą savo likusį gyvenimą. 

„Kas čia dar per nevispročio sapalionės? Gėjus prabudo ar šiaip koks autistas? Visiškas nesąmones rašo - tai myli Minedą, tai nebemyli, tai vėl labai myli. Apsispresk, prietranka“, - skaitydamas šį komentarą norėjau išties tapti prietranka ir savo galvą į sieną dėti taip, kad iš jos išbyrėtų visi pamesti skaitytojo teksto suvokimo įgūdžiai. 

Pasakysiu tiesiai – stengiuosi viską vertinti objektyviai, todėl tie, kurie perskaitė praėjusį mano straipsnį ir klausė manęs, ką aš juo norėjau pasakyti, turėtų suprasti, kokia sudėtinga situacija susiklostė.

Straipsnyje išdėstyta  aiški kritika Minedui dėl galimo priekabiavimo, dėl organizacijos nelegalumo, tačiau atkreiptas aiškus dėmesys į Lietuvos mentalitetą – net jei tas projektas būtų buvęs tvarkingas, Minedas tiesiog būtų susitikęs su ministru, mūsų šalies piliečiai vis tiek tą vakarą būtų jį sudraskę lyg kaimo nudriskę šūnys. Tą jie ir padarė. O detalės apie organizaciją paaiškėjo vėliau. 

Aš tame tekste sukritikavau visus. Ypač Lietuvą. Ypač tuos, kurie puolė Minedą. Pirmą vakarą puolė tikrai nepagrįstai. Nemanau, ar verta per naujo rašyti tą pačią mintį ir pilstyti iš tuščio į kiaurą kitais žodžiais, nes tie, kas neturi teksto suvokimo įgūdžių, greičiausiai per šį laikotarpį jų ir neįgijo.

Todėl man belieka pasakyti štai ką – kol dar socialinė darbuotoja neatėmė už nesumokėtas skolas kompiuterio, pasitaisykite savo akinius, įtempkite smegenis, akis, ir perskaitykite dar kartą šią ištrauką: 

„Niekas nežinojo, kas tame projekte buvo iš tiesų. Jie nesuvokė tikrosios problemos – viskas, ką mokėjo, tebuvo kritikuoti Minedą, nes jis Minedas. Jie nekritikavo projekto esmės. Tūkstančiai komentarų apie tai, kad jis nevertas gyventi, tegul jau geriau būtų dainavęs, ką čia sugalvojo su tais savo projektas.   

O štai, pavyzdžiui, Andrius Tapinas išreiškė savo nuomonę apie tai, kad Minedas + Ministerija = gėda ministrui. Aha, juk čia ir visa esmė! Tiesiog blogai atrodo, kai pasmerktas Minedas ateina pasikalbėti su ministru.   

Suprantu, kad projektas nevykęs, su netvarkos prieskoniais, apgaule, bet (ei!) žmonės, kai rašėte tuos komentarus, jūs to nežinojote“. 

Aš jaučiuosi apgautas. Tikėjau Minedu. Taip susiklostė, kad dabar tai tenka vadinti klaida. Tąkart, kai buvau  savanoris, man kilnojosi antakiai iš nuostabos dėl dokumentų. Šiandien man antakiai kilnojasi dėl jūsų, mieli skaitytojai, reakcijų. 

Viešai prabilęs apie problemą, atsukęs prieš visuomenę veidrodį ir parodęs, kas tą Minedą sukūrė, viskas, ko sulaukiau, tebuvo įžeidinėjimai ir kritika. 

Jūs nesusimąstote, kaip atrodote iš šalies, komentatoriai. 

Kokią žinią siunčiate savo paauglėms dukroms ir sūnums? 

Koks sveiko proto tėvas galėtų pasakyti, kad Minedo elgesys, koks buvo su tomis merginomis, būtų normalus su jo dukra? 

Kokia sveiko proto motina pasakytų, kad jos suaugęs eržilas sūnus gali „kibinti“ 16-metes?

Koks sveiko proto žmogus po viso to, kokias patyčias patyrė ir pats Minedas gatvėse (apie tai praėjusiame straipsnyje aš pasakojau daug ir pateikiau net ne vieną pavyzdį, kurį pats mačiau), gali sakyti, kad Lietuva reaguoja normaliai į žmones, kurie, tarkim, mėgintų atsitiesti po gyvenimo klaidų? 

Koks sveiko proto žmogus šitaip pultų 18-metį (praėjo 2 metai nuo to laiko, kai buvau projekte), kuris pagaliau drįsta kalbėti apie problemą – bijodamas būti ne taip suprastas, sutapatintas su Minedu, patyręs skaudžią gyvenimo pamoką, po kurios mėgina atsitiesti – ir vadintų jį debilu po jo išskrebenta publikacija?