Norėčiau ir aš tokios vaikystės. Bet, kaip bebūtų gaila, jos nebuvo. Todėl norėčiau papasakoti apie vieną įvykį, kuris man įsimins visam gyvenimui. Jis mane taip pribloškė, kad iki šiol prisiminimuose yra lyg juodžiausias sapnas.
Pasuko ne tuo keliu
2003 metai. Metai, kuriuos krepšinio gerbėjai prisimins kaip triumfo metus. Bet man, šešiolikmečiui, tai buvo visai kitaip. Kaip ir kiekvieną rudens vakarą nusprendžiau pasivažinėti dviračiu. Važiavau į savo mėgstamas vietas, stebėjau gamtą ir po ilgo pasivažinėjimo pasukau namo.
Bet padariau klaidą. Didžiulę ir nedovanotiną klaidą. Pasukau keliu, kuriuo geriau nebūčiau sukęs. Važiuodamas pamačiau sėdinčius man gerai pažįstamus vaikinus. Lyg ir norėjau apsisukti, bet vienas jau stovėjo už nugaros.
Jei aš laimiu, jie man leidžia važiuoti, o jei pralaimiu, jie sugalvos man kažkokią užduotį, kurią aš turėsiu įvykdyti. Nuojauta man sakė, kad aš tikrai giliai įklimpau, bet pabėgti nebuvo jokių šansų. Jų - 5, o aš, deja, vienas.
Tad įkvėpiau oro ir pradėjau žaisti. Kas nekvaili, puikiai suvokia, kad aš buvau gražiai suvarytas į vienus vartus ir pralošiau. Mintyse vis tikėjausi, kad jie sugalvos kokią nors nesąmonę ir mane paleis.
Pažeminimas prie mokyklos
Bet tai buvo tik naivus jaunatviškas nesusipratimas. Jie mane pažemino ir išsityčiojo. Viskas vyko prie mokyklos, kurioje aš mokiausi.
Nusirengus nuėjau iki stadiono ir atsistojus man buvo liepta šokinėti laikantis už genitalijų ir šaukti, kad esu gaidys.
Ačiū dievui, tada pro šalį ėjo tik vienas žmogus – jaunas vaikinas. Man tada buvo be proto gėda. Bet čia buvo dar ne viskas. Po kurio laiko man buvo liepta nubėgti iki šalia mokyklos esančio bendrabučio.
Liepė lakti iš balos
Manote, kad po to buvo pabaiga? Oi, ne! Ne, ne, ne. Paskui man buvo liepta nueiti į šalia bendrabučio esančią maisto prekių parduotuvę. Taip. Nuogam į parduotuvę. Ir ne šiaip nueiti, bet nusipirkti kramtomosios gumos.
Net nežinau, kaip aš tai padariau, viskas buvo lyg per miglą. Neįsivaizduoju, ar gali būti kažkas dar žiauresnio. Iki šiol vis tikiuosi, kad tos pardavėjos manęs gatvėje neatpažįsta. Viliuosi.
Prisimins visą gyvenimą
Visas šis spektaklis truko apie valandą. Visa valanda kančios ir beprotiškos gėdos. Viskas būtų iškenčiama, jei to nebūtų sužinoję mano klasiokai. Klausimas, ar apie tai sužinojo policija? Atsakymas - ne, nes aš neturėjau jokių įrodymų.
Žmonių, kurie liepė man visa tai daryti, vardų ir pavardžių aš nežinojau. Štai tokia baisių patyčių diena apkartino mano, šešiolikmečio, gyvenimą. Šią dieną, deja, prisiminsiu visą gyvenimą.
Jei jums įdomu, kodėl aš norėjau, kad šis tekstas pasirodytų, tai yra svarbi priežastis. Noriu, kad žmonės sužinotų, koks didžiulis gali būti jaunų žmonių žiaurumas ir kaip kartais galima sugriauti žmogaus gyvenimą. Ypač gyvenant mažam miestelyje.
