Bet aš ir toliau vaikštau į klubus, kavines, restoranus, su draugėmis vykstu atostogauti. Šios vasaros pradžioje grįžau į Lietuvą, nes vaikystės draugė pakvietė mane į savo vestuves. Tokios progos, žinoma, aš negalėjau praleisti. Todėl susipakavau lagaminą ir atskridau viena, be savo poros.
Nors šventėje buvo ir daugiau vienišų svečių, tačiau aš pastebėjau keistą dalyką. Nesitikėjau, kad lietuvaitės taip paniškai bijo būti vienišos. Visi stebėjosi, kaip aš čia viena į balių atvykau, kokia drąsi, ne be reikalo, užsienyje gyvenu.
Pradžioje nesupratau, kodėl turėčiau sukti dėl to galvą. Bet, pasirodo, kad mano amžiaus moterys Lietuvoje yra senmergės.
Taip mane tiesiai šviesiai ir pavadino draugės mama. Esą, tokiuose metuose (man 35-eri) būti netekėjusiai yra nepadoru ir nenormalu. Galbūt kažkas su manimi negerai, kad tiek laiko manęs niekas neima į žmonas ir dar neturiu vaikų.
Tokiuose metuose mūsų tėvai savo sūnums jau barzdaskutes pirkdavo, o dukroms žentų dairydavosi. O čia, matai, nei ištekėjusi, nei išsiskyrusi.
Po tokios replikos apie mano senmergystę likau stovėti išsižiojusi. Net nesapnavau, kad taip dar būna. Pasijutau lyg ant gėdos stulpo kabinama.
Bet man nė minties dėl to gėdytis. Anglijoje tokių metų sulaukusios moterys džiaugiasi gyvenimu ir nesuka galvos apie santuokas.
Tik tada supratau, kodėl viena poros neturėjusi panelė į vestuves atėjo su savo broliu... Kitą atlydėjo bendradarbis... Užuojauta lietuvaitėms...
Aš nenorėjau keliauti su svetimu žmogumi. Labai gerai jaučiausi būdama viena. Man nereikia vyro parankės, kad galėčiau prieiti prie kitų svečių ir su jais pabendrauti. Ar pašokti ir smagiai praleisti laiką.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2017 metų birželio 27 dieną.
