Ties šia vieta paminėsiu, jog šiuo metu man 28-eri ir daugiau nei pusę savo gyvenimo, tai yra, daugiau nei 19 metų, sergu cukriniu diabetu.
Kaip minėjau, jaučiausi prastai dėl beatsirandančios hipoglikemijos, tad pasivijusi ir įlipusi į pergrūstą transporto priemonę pirmiausia ieškojau, kur galėčiau įsitverti ir išlaikyti pusiausvyrą sausakimšoje, troškioje ir staigiais judesiais valdomoje transporto priemonėje. Įsitvėrusi vienu metu bandžiau rasti tiek gliukozės tabletes, tiek, išsitraukusi mobilųjį telefoną, aktyvavau 30 minučių galiojantį transporto bilietą, po ko viskas ir prasidėjo.
Atstumas tarp Broniaus Laurinavičiaus skvero ir jame esančios viešojo transporto stotelės bei Giedraičių stotelės siekia apie 400 metrų, tad atramos radimas ir bilieto aktyvavimas, kartu bandant surasti kuprinėje esančias gliukozės tabletes, truko apie 15, gal net ir visas 20 sekundžių. Giedraičių stotelėje į transporto priemonę įlipusi kontrolė pareiškė, jog bilietas pažymėtas dar visai neseniai, tad pažeidžiau taisykles, kadangi bilietą pažymėti galėjau dar prieš įlipdama į transporto priemonę.
Buvau išlaipinta, paimtas mano neįgaliojo pažymėjimas (darbingumas – 40 proc.) ir liepta laukti. Laukti teko saulės atokaitoje, kurioje išstovėti darėsi vis sunkiau, tad bandžiau vienam iš mane išlaipinusių asmenų pasakyti, jog sergu (ką jie ir taip turėjo suprasti iš įteikto neįgaliojo pažymėjimo), man darosi bloga ir galiu netekti sąmonės. Vos prasižiojus buvau paprašyta tylėti. Po kurio laiko vienas iš autobusiuke sėdėjusių asmenų pakvietė į jo vidų, į kurį lipdama spėjau išgirsti komentarą, kurio turinys buvo panašus į: „ką, neįgali ir pastovėt?“.
Pripažįstu, jog tiek 15–20 sekundžių delsimas bandant rasti saugią vietą kelionei, tiek ir turima liga yra mano asmeninės problemos, numenkstančios prieš 32 euro centus kainuojantį bilietėlį. Tačiau ar SĮ „Susisiekimo paslaugų“ darbuotojai turi teisę įžeidinėti ir kankinti neįgaliuosius (mano negalia vizualiai matoma nėra, tačiau dėl to ji nesumenksta ir, tuo labiau, nenusipelno patyčių)?
Tiesa, dėl cukrinio diabeto sukeltos ir užtęstos hipoglikemijos, prie kurios prisidėjo kepimas saulėje bei žeminimas iš SĮ „Susisiekimo paslaugų“ darbuotojų pusės, išleista iš raudonojo autobusėlio ėjau toliau ir ties Kalvarijų bei Treiniaus gatvių sankryža ėmiau praradinėti sąmonę. Džiaugiuosi, jog šalia buvo žmonių, padėjusių kuprinėje rasti anksčiau ieškotą gliukozę ir išvengti skaudesnių pasekmių.
„Susisiekimo paslaugos“: filmuota medžiaga nerodo pažeidimų
Situaciją pakomentavo SĮ „Susisiekimo paslaugos“ Viešųjų ryšių ir komunikacijos specialistas Tomas Šiuškus:
„Nuoširdžiai atsiprašome viešojo transporto keleivės už patirtus nepatogumus. Siekdami nuodugniai išsiaiškinti, kas vyko tuo metu, kai keleivė buvo išlaipinta iš 53–iojo maršruto autobuso, peržiūrėjome visą filmuotą medžiagą ir apklausėme tuo metu dirbusius keleivių kontrolierius.
Viešojo transporto keleivių kontrolė tądien vyko įprasta tvarka, jokių neįprastų situacijų nebuvo užfiksuota. Kaip nurodyta Keleivių ir bagažo vežimo autobusais ir troleibusais Vilniaus mieste taisyklių 21 straipsnyje keleivis, įlipęs į autobusą ar troleibusą ir neturintis galiojančio aktyvuoto bilieto, privalo nedelsdamas toje pačioje stotelėje įsigyti ar aktyvuoti bilietą. Nustatyta, kad kontrolieriams keleivė pateikė jau kontrolės metu aktyvuotą kelionės bilietą, todėl siekiant užfiksuoti Keleivių ir bagažo vežimo taisyklių pažeidimą jos buvo paprašyta išlipti iš autobuso.
Keleivė kontrolieriams pateikė savo turimą neįgaliojo pažymėjimą ir asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, reikalingą tolimesnei procedūrai – administracinio nusižengimo protokolo pildymui. Ši procedūra truko iki 15 minučių, ir per tokį laiko tarpą keleivių kontrolierius patikrina asmens duomenis, užpildo protokolą, o su padarytu pažeidimu supažindina jį padariusį keleivį. Asmens duomenys tikrinami tik keleivių kontrolieriaus, o keleivių kontrolės autobusiuke be jo daugiau nebūna joks kitas asmuo – jų paprašoma palaukti lauke. Taip buvo padaryta ir šiuo atveju.
Tiek peržiūrėjus filmuotą medžiagą – keleivių kontrolieriai dirba su nuolat vaizdą įrašančiomis kameromis, tiek ir apklausus tuo metu dirbusius keleivių kontrolierius nenustatėme, kad kuris nors kontrolierius galėjo nepagarbiai kalbėtis su šia keleive. Pažymėtina, kad pati keleivė nesiskundė sveikatos problemomis, taip pat neišreiškė jokių pageidavimų, susijusių su jos sveikatos būkle.
Vilniaus miesto savivaldybės įmonė „Susisiekimo paslaugos“ glaudžiai bendradarbiauja su neįgaliaisiais ir juos atstovaujančiomis organizacijomis. Todėl, organizuodami viešojo transporto darbą, remiamės jų rekomendacijomis neišskirti neįgaliųjų iš kitų keleivių. Kaip ir visi keleiviai, jie turi lygiai tokias pat pareigas ir teises, todėl nenorime versti jų jaustis nepatogiai klausinėjant, kokia yra vieno ar kito asmens negalia.
Tiek keleivių kontrolieriai, tiek ir kitoje įmonėje dirbantys viešojo transporto vairuotojai yra reguliariai apmokomi, kaip elgtis su neįgaliaisiais, kaip jiems padėti kelionės metu.“
