Esu jau pusamžė moteris, kuri negali pasigirti jokiais pasiekimais. Neturiu gražių prisiminimų puokštės, įsimintinus įspūdžius galėčiau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Viskas, ką aš dariau, dariau dėl kitų, o dabar pradedu to gailėtis, bet pradėsiu iš pradžių.
Baigiau aukštąjį, pasak aplinkinių buvau darbšti, perspektyvi ir man žadėjo didelę ateitį. Bet prieš tą didelę ateitį aš nusprendžiau, kad laikas sukurti šeimą. ištekėjau už vaikino, su kuriuo draugavome nuo studijų pradžios.
Abu sėkmingai įsidarbinom, gyvenimas spindėjo ryškiomis spalvomis. Paskui atėjo laikas pagalvoti apie vaikus, aš lygiai taip pat lengvai ir sėkmingai pastojau. Gimė sveiki gražučiai dvyniai, ir būtent tada padariau, mano nuomone, pačią didžiausią savo gyvenime klaidą. Įkalbėta vyro sutikau visiškai atsiduoti motinystei.
Kadangi esu perfekcionistė, nusprendžiau tapti net ne supermama, o suspersuper mama ir tobula namų šeimininke. Nėriau į naująjį gyvenimą visa galva.
Septynias dienas per savaitę, dvidešimt keturias valandas per parą, buvau su vaikais, tuo pat metu iki blizgesio laižydama namus, gamindama, apsikrovusi buities darbais. Gaminau vyrui vakarienę iš kelių patiekalų, suruošdavau lauknešėlį į darbą, kaip apsėsta lyginau baltinius...
Dėl savo sūnelių dariau tai, kas įmanoma, ir net tai, kas neįmanoma. Vežiojau į visokias kūdikių mokyklėles, masažus, būtinai vaikščiodavau su jais lauke po kelias valandas, vos nutaikiusi minutę sėdėjau internete ir skaičiau, kuo čia juos dar pradžiuginus ir kur čia juos dar „palavinus“. Prisiverčiau pamiršti savo pačios poreikius, norus ir svajones. Susiradau centrą, aplink kurį sukausi.
Net nepastebėjau, kad jau keletą metų praktiškai nieko neperku sau, kad batai susinešiojo, drabužiai susidėvėjo, o spintoje liko tik dėmėti nuskalbti marškinėliai ir sportinės kelnės, kad būtų patogu lakstyti it akis išdegus. Net nepastebėjau, kad žodynas susitraukė iki mikroskopinio dydžio ir aš neturiu kitų temų pokalbiams, kaip tik vaikai, jų poreikiai ir viskas kas susiję su vaikais. Net nepastebėjau, kad jau seniai neskaičiau nieko, išskyrus vaikiškas knygeles, nežiūrėjau nieko, išskyrus animacinius filmukus.
Vaikams paaugus padariau antrą klaidą – vėlgi įkalbėta vyro nusprendžiau neatiduoti sūnų į darželį, o auginti juos pati. Pasak jo, vaikams reikia mamos, koks žiaurumas mažutėlius atplėšti nuo savęs ir įgrūsti į valdišką įstaigą, kur juos tikrai skriaus kiti vaikai baisuokliai. Be to, jokia auklėtoja nesugebės taip prižiūrėti mano kukulių, kaip aš! Juk tik mama žino jų tikruosius poreikius, gali užtikrinti komfortą ir tikrai laimingą vaikystę.
Taigi, ant mano darbinės karjeros buvo padėtas didelis kryžius. Likau namuose, bent jau kol sūnūs eis į mokyklą. Vyras gi sėkmingai kilo karjeros laiptais. Iš prasto buto persikraustėme į erdvesnį, jis nupirko gerus automobilius. Visus finansus tvarkė jis. Mano darbas buvo tik patarnauti ir daryti tai kuo geriau.
Mano gyvenimas sukosi tuo pačiu ratu diena iš dienos, keitėsi tik vaikų poreikiai, net jiems išėjus į mokyklą. Juk dabar kažkas turėjo juos nuvežti ir parvežti, gaminti pietus, rūpintis jų pasiekimais. Sauskelnes pakeitė pamokų ruoša, knygų skaitymas, edukacinės išvykos, muzikos mokykla, krepšinio būrelis, baseinas...
Gamindavau vyrui ir vaikams pusryčius, išlydėdavau juos į darbą ir mokyklą, tada namų tvarkymas, skalbimas, pietūs, vaikų vežiojimas kur tik jiems reikia, vakarienė ir krūva nebaigtų darbų, jiems visiems sumigus.
Net nepastebėjau, kaip tokiu ritmu prabėgo nei daug nei mažai – šešiolika metų. O tada kaip griaustinis iš giedro dangaus mane užklupo iš vyro lūpų atsainiai mesta žinia: jis jau seniai myli kitą. Gyveno su manim tik dėl vaikų. Su sūnumis jis pasikalbėjęs, dabar mano eilė sužinoti, kad jis mus palieka. Banalu, bet visiškai nuspėjama. Tuo metu buvau pati sau neįdomi.
Tiesą sakant, net nenustebau ir nepasijutau įskaudinta. Gyvenau kaip robotas, ir santuoka man virto tokia pat prievole, kaip ir visos kitos. Tiktai tikėjausi daugiau palaikymo iš savo vaikų. Kol vyko skyrybų procesas, jie manęs gailėjosi, guodė. Bet paskui prasidėjo problemos, su kuriomis man jau seniai neteko susidurti. Visų pirma darbas. Tiek laiko sėdėjusi namie aš vėl buvau priversta ieškotis darbo. Nebuvo net kalbos, kad bandyčiau darbintis ten, kur norėčiau. Tiek laiko prabuvus „už borto“, aš likau tinkama nebent tik dirbti kasininke ar valytoja. Įgūdžiai, ambicijos, viskas buvo prarasta.
Įsidarbinau valymo paslaugas teikiančioje firmoje, o tada susidūriau su dar viena problema. Pasirodo, savo begaline meile išauginau ne pagalbininkus, o du egoistiškus išlepintus paauglius, kurie nesupranta žodžio „ne“. Vos pamatę, kad dabar negaliu užtikrinti jiems tam tikro gerovės lygio, abu lyg susitarę pradėjo su manimi konfliktuoti. Kiek kartų esu išvadinta nevykėle, lūzere, višta ir panašiai, tikriausiai jau nebesuskaičiuosiu. Jie juokėsi iš mano „atsilikimo“, nes buvo dalykų, kuriuose visiškai nesigaudžiau. Pavyzdžiui, taip ir nesugebėjau net minimaliai pažaboti kompiuterio... Žinoma, buvęs vyras rėmė mus pinigais, bet viską pratusiems gauti sūnums to buvo maža. Kai jaunėlis rėžė į akis, kad tai dėl to, kokia aš esu, tėvas mus paliko, verkiau pusę nakties. Tikėjausi, kad po skyrybų mes suartėsim, bet tolom vieni nuo kitų žaibo greičiu. Jų akimis žiūrint buvau niekas, tik nyki nieko gyvenime nepasiekusi namų šeimininkė. O štai savo tėvą jie atvirai garbino ir nevengdavo man to priminti. Į jo ilgametę neištikimybę žiūrėjo atlaidžiai, Naujoji tėvo žmona taip pat buvo jų garbinimo objektas.
Mat ta kita nebuvo nyki pilka pelytė. Ji buvo jauna, ambicinga teisininkė. Gerai uždirbanti, daug keliavusi. Žodžiu, žmogus, su kuriuo yra apie ką pasikalbėti.
Sūnūs mane atvirai niekino, o aš tik dabar pradėjau suprasti – iš esmės jie mane visą gyvenimą tyliai niekino. Buvau jiems niekas kitas, kaip tik tarnaitė, kaip ir jų tėvui.
Galų gale supratau, kad toliau taip tęstis negali. Aš neištversiu.
Susitariau su vyru, kad vaikai kurį laiką pagyvens jo globoje. Jis spyriojosi, bet galų gale sutiko. Nors kartą sugebėjau parodyti turinti stuburą.
O likusi viena suvokiau skaudžiausią tiesą – iš esmės manęs kaip ir nėra. Netekusi tų, kuriems tarnavau, likau be nieko. Juk jau seniai palaidojau visas savo svajones. Susideginau šventame šeimos židinyje ir buvau tikra idiotė. Niekam nereikėjo to mano sumauto pasiaukojimo. Vergų niekas nemyli ir niekas negerbia.
Dabar pamažu mažais žingsneliais mokausi gyventi iš naujo. Pavyzdžiui, išmokau sėkmingai naudotis kompiuteriu ir drąsiai naršyti internete.
Stengiuosi prisiversti kiekvieną dieną daryti ką nors naujo, tegul ir nenorom. Nenoriu, kad mano gyvenimas toliau bėgtų ir baigtųsi taip nykiai, kad net nebūtų aišku kokią epitafiją rašyti...
Todėl noriu jums patarti. Negyvenkit dėl kitų. Jie to neįvertins. Gyvenkit, ne aukokitės.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2017 metų birželio 17 dieną.
