Pasirinko gerą kliniką
Noriu papasakoti jums istoriją apie tai, kaip pačiam teko pabuvoti odontologo kėdėje, paciento kailyje gydytojui net nežinant mano profesijos. Pats jau keleri metai dirbu užsienyje ir važinėju į Lietuvą ne taip jau dažnai.
Prieš pat retą kelionę į gimtinę pamečiau plombą, pamaniau, įsidėsiu Lietuvoje, juk mūsų specialistai labai gabūs, o ir aš pats lietuviais pasitikiu labiau nei savo kolegom ten, kur gyvenu.
Pasirinkau vieną Vilniaus kliniką pagal draugų rekomendacijas. Patikrinus internetinį puslapį likau geros nuomonės: gražios nuotraukos, kainos aukštos, eilės didelės (vadinasi specialistai geri).
Klinika iš išorės atrodė prabangi, bet viskas pasikeitė įėjus į vidų. Ten teko laukti savo eilės susiglaudus su kitais pacientais ant trijų kėdučių, mažyčiame laukiamajame. Klinikoj zuja moteriškės su darbo rūbais iš vieno kabineto į kitą, kuri čia daktarė sunku atskirti, štai, matau, viena vaikšto su „optika“(tai tokie didinamieji odontologų akiniai), šita jau bus odontologė.
Nustebino gydytojos apžiūra
Ji paprašo vieno iš mūsų laukiančių išsižioti, apžiūri spalvos pokyčius po dantų balinimo, ir visai ne motais, kad visi mato ir girdi... Kur konfidencialumas, pagalvoju... Po 10 minučių tą patį atlieka su kitu laukiančiu pacientu. Svarbiausiai, kad gydytoja ateina su ta pačia veido kauke iš savo darbo kabineto, pirštines nusimovusi, bet laiko rankose. Kur higiena, pamanau...
Ateina mano eilė, esu pakviečiamas į kabinetą, kur mane pasitinka ta pati zujanti daktarė su „optika“. Išgirdau tik „labas“, jokio akių kontakto, kur ten sukontaktuosi, kai gydytojos akių nesimato. Greit buvau pasodintas į kėdę su servetėle ant kaklo, žodžiu, paruoštas darbui.
Iš gydytojos neišgirdau jokių klausimų apie mano sveikatos būklę, jokia kortelė nebuvo pildoma ir jokia anamnezė nesurinkta, jokių klausimų apie vartojamus vaistus. Nespėjau net pasigirti: „Labas, aš tavo kolega“. Net neklausė, kuris dantis, porą akimirkų ir gydytoja mano burnoje zuja ieškodama priežasties.
„47-as“– ištariu sulaukęs progos, gydytoja kiek nustemba (iš kur aš tą numeraciją žinau), bet nesigilina. Jinai jau turi gydymo planą – „valom akmenis, dedam plombą, turim valandą“. Vau, pamanau, štai ir apsukrumas. Pats tokį darbą atlikčiau per 2 valandų. Po akimirkos gydytoja jau grando akmenis, aš vos ne šoku kėdėje, bet gydytoja šaltakraujiškai atlieka savo darbą nekreipdana į mane dėmesio. Po to „nupučia“ dantis sodos milteliais, porą kartų vos neatpilu, nes neaišku, ar ten kas siurbia ar viskas mano gerklėj.
Plombą teks keisti
Nuskausminimas suleidžiamas per 10 sekundžių, tuo tarpu kai rekomendacija yra 1 minutė(greitai leidžiant vaistus galimos tam tikros komplikacijos), o pati plomba uždedama per 10 minučių. Keistas jausmas, kai žinai, kaip viskas daroma ir matai, jog tau yra netaisyklingai, neatsakingai ir skubant dedama plomba.
Keliu ranką, rodau, kad noriu kai ko paklausti, bet esu nuraminamas, rankos nuleidžiamos, kad netrukdyčiau gydymui. Giliau nesiplėsiu, bet plombą teks perdaryti – likau su neatstatytu tarpdančiu, kreipsiuosi dabar jau į savo kolegas.
Bet ne tai svarbiausia, labiau likau nusivylęs gydytojos elgesiu ir visos tos kalbos gydymo metu su asistente apie kitus gydytojus, kitus žmones, apie jos nerimą, neva ji dirba dar per lėtai. Pagalvojau, negi taip sunku odontologui pragyventi Vilniuje? Dėl ko jis turi taip draskytis? Juk nukenčia ne tik pacientai, o ir pačio sveikata. Gydytojos akis pirmą kartą pamačiau tik po gydymo, kai man padavė pasirašyti lapus.
Kai jos paklausiau, kodėl ji nenaudojo matricos (tai yra tokia metalinė ar plastikinė juostelė, dedama į tarpdantį atstatant tarpdančių kontaktą) daktarė sustingo ir išbalo, kažką nerišliai pasiteisino, kad ji viską padariusi, kaip ir turi būti. Daugiau jos nieko neklausinėjau, nenorėjau juodinti prieš kitus pacientus, kurie susigrūdę laukė toje pačioje patalpoje ant tų trijų kėdučių.
Pamoka sau
Palikau kliniką su šypsena, tiesa, ironiška... Žinoma, gydytoja man nepadarė nieko blogo, nesugadino danties, bet aš negavau to gydymo, dėl kurio kreipiausi ir procedūrą teks pakartoti. Nesakau, kad gydytoja yra negabi ar neišmananti savo darbo, tiesiog per skubėjimą visada yra padaroma klaidų.
Dažnai savęs klausiu ar aš gerai atlieku savo darbą, ši diena parodo, kad gali būti ir blogiau. Tai pamoka ir man pačiam, pamoka, kaip reikėtų nesielgti, kartais yra gerai pabūti paciento kailyje.
Dažnai kolegos skundžiasi, kad Lietuvoje odontologai negerbiami ir nelaikomi gydytojais. Manau, jei elgsiesi su žmogumi kaip gydytojas, laikysi žmogų lygiu su savim, skirsi šiek tiek dėmesio, tada pagarba grįš su kaupu.
