Vieni dalykai džiugina, kiti nelabai, bet per paskutinį apsilankymą supratau – yra vienas dalykas, kuris dar ne greit pasikeis ir tai kelia man liūdesį.
Atsivežė kitatautį vyrą
Taip jau susiklostė, kad mano vyras (o siaube!) pakistanietis ir kai kuriems lietuviams tai sukelia neapykantos traukulius.
Stengiamės į tai nekreipti dėmesio ir neatsisakyti viešnagės Lietuvoje. Tai – mano gimtinė ir aš nenoriu prarasti ryšių su tuo, kas man brangu.
Šiemet mūsų santuokai jau dešimt metų, tad mano mamos paprašyti nusprendėme šią datą paminėti ir Lietuvoje.
Išnuomojome kaimo turizmo sodybą, pakvietėm gimines ir draugus. Iš pradžių viskas buvo gerai – plačios šypsenos, pakšt pakšt į skruostą, komplimentai: „Oi kaip dėl jūsų džiaugiamės, jūs tokia graži pora“...
Bet viskas apsivertė ir tikrasis kai kurių žmonių požiūris į mūsų mišrią šeimą atsiskleidė, kai svečiai įšilo ir alkoholis atrišo jiems liežuvius. Išgirdau tai, kas įskaudino mane iki ašarų.
Išgėręs rėžė į akis
Išėjusi pasivaikščioti po sodybos teritoriją buvau užkalbinta pusseserės vyro, kuris kaip reikiant įkalė ir dabar ieškojo su kuo čia pasikalbėjus „iš širdies“.
Turiu pasakyti, kad šitą žmogų pažįstu dar nuo vaikystės. Abu augome tame pačiame miestelyje, lankėme tą pačią mokyklą, net kurį laiką buvome klasiokais, sutarėm gerai, bet mūsų niekada nesiejo artimesni santykiai.
Žodžiu, jis mane užkalbino. Nelabai apsidžiaugiau, nes atrodė kaip reikiant prisiragavęs, bet nenorėjau pasirodyti nemandagi. Kelias minutes pasikalbėjom apie nereikšmingus dalykus, gyvenimą svetur, emigraciją, Lietuvą, o paskui jis susikaupė ir užmetė vos versdamas liežuvį: „Nu, Loreta, nu bl... nu kam tau babajus? Tokia boba! Būtum laisvai radusi vyrą lietuvį!“
Pasijutau kaip apipilta mėšlu nuo galvos iki kojų. Iš pradžių taip supykau, kad norėjau atrėžti ką nors bjauraus, paniekinančio, bet persigalvojau. Tiesiog apsisukau ant kulno ir nuėjau pas kitus svečius.
Mane įskaudino net ne pati girtu balsu išsakyta mintis. Jau esu pripratusi, kad mūsų santuoka kai kuriems tautiečiams kaip krislas akyje.
Ne kartą esame susidūrę su kreivais žvilgsniais eidami gatve. Su panieka žmonių akyse. O dabar dar ir gana artimas žmogus tiesiai šviesiai pareiškė ką apie tai galvoja.
Niekinamas, nors puikus
Labiausiai įskaudino tai, kad mano kitatautį vyrą niekina visiškas menkysta. Niekina tipas, kuris vos ne vos pabaigė mokyklą, stabiliai užgeria, iki šiol nesugebėjo savo šeimai užtikrinti normalaus pragyvenimo, iškišęs liežuvį laksto paskui kitas moteris (jo žygiai niekam giminėje ne paslaptis), išmestas gal iš dešimties darbų dėl pomėgio išgerti ir nesukalbamo charakterio.
Net toks tipas laiko save aukštesniu, mat gimė „reikiamos tautybės“. Laiko save aukštesniu nepaisant to, kad mano vyras turi puikų išsilavinimą, laisvai kalba keturiomis užsienio kalbomis (ispanų, portugalų, vokiečių ir italų), dirba gerai apmokamą darbą tarptautinėje kompanijoje ir visko šiame gyvenime pasiekė pats.
Skaudina, kad niekinamas ir „babajum“ vadinamas žmogus, kuris yra kultūringas bei puikus pašnekovas, apkeliavo pusę pasaulio, domisi mokslo atradimais, naujomis technologijomis, poezija ir dievina teatrą.
Skaudina, kad niekinamas puikus vyras, kuris per visus santuokos metus nėra man pasakęs nė vieno blogo žodžio, lepina mane ir stebina mielomis staigmenomis, beprotiškai myli vaikus ir naminius gyvūnus ir yra negeriantis. Ir visai ne dėl religinių sumetimų. Mano vyras ateistas.
Mes tuokėmės iš tikros nuoširdžios meilės, tai aš išvažiavau į svetimą šalį. Jam to nereikėjo. Visa mano vyro šeima jau kadaise gyvena Jungtinėje Karalystėje. Jie senų seniausiai yra vietiniai. Tai aš buvau svetima. Tai mane draugiškai ir su meile priėmė į jų darnią šeimą, nors esu kitatautė.
Mato tik tamsų gymį
Paskui dar ilgai negalėjau nusiraminti. Nes skrendant į namus galvoje sukosi ta užgauli, su gailesčiu man mesta frazė. Net aplankė mintis daugiau niekada negrįžti į Lietuvą... Juk akivaizdu, kad net iki mano gyvenimo pabaigos niekas šioje šalyje nepasikeis. Kad ir kas aš būčiau, kad ir koks puikus žmogus būtų mano vyras, dėl jo tamsaus gymio ir tautybės lietuviams aš esu tik „babajaus paklodė“, o jis – „babajus“.
Bet paskui pagalvojau... Žinot ką? Nesulauksit. Mes lankysimės Lietuvoje. Vaikščiosim po Vilnių susikibę rankomis, spinduliuodami laimę ir meilę. Mes bučiuosimės po senamiesčio liepomis. Mes sėdėsime vienas prieš kitą lauko kavinėse ir garsiai juoksimės iš įvairių niekų.
Aš pagimdysiu nuostabų mudviejų vaiką, kurį nesenai sužinojau nešiojanti po širdimi. Aš išmokysiu savo vaiką neturėti kvailų neigiamų nuostatų kitų žmonių atžvilgiu. Auginsiu jį taip, kad didžiuotųsi savo kilme, palikimu ir tradicijomis, tiek iš mano, tiek iš jo tėčio pusės.
O tie, kas svaigsta apie giminės grynumą ir savo begalinį išskirtinumą, atsipeikėkit. Laikas ir jums pagaliau žengti į dvidešimt pirmąjį amžių, nes su savo „protingomis“ pažiūromis užstrigot ties viduramžiais.
