Na, Lietuva nelabai dažnai užima „Eurovizijoje“ aukštas vietas, tai būna labiau išimtys, negu tendencija. Norėčiau pasidalinti savo kuklia ir neprofesionalia nuomone, ką reikėtų daryti, kad dainos atsirastų šio konkurso geriausiose vietose, ir gal netgi laimėtų.
Netikėtos pergalės
Esu eilinis klausytojas, neturiu jokio muzikinio išsilavinimo, netgi nemoku groti jokiu instrumentu, bet kaip eilinis populiarios muzikos „vartotojas“ turiu keletą pastebėjimų.
Aišku, laimėjusios „Eurovizijoje“ dainos dažnai būna netikėtos – nesitikėjau šiemet portugalo pergalės, nesitikėjau pernai Jamalos pergalės, Conchitos Wurst pergalė irgi man buvo netikėtumas (lėtos, lyrinės dainos man nepatinka, ir kiek pastebiu gyvenime, tokią muziką mėgstančių yra mažiau nei energingas dainas – na, bent mano aplinkoje). Gali būti, kad šių dainų laimėjimus lėmė ir kiti, ne muzikiniai faktoriai.
Pergalė nereiškia populiarumo
Tačiau dainos, kurios tegul ir nelaimi, bet užima aukštas vietas – jų sėkmę dažniausiai būna nesunku numatyti. Šiemet teisingai atspėjau, kad žmonės tikrai aktyviai balsuos už Rumunijos ir Moldovos dainas – taip ir buvo. Pernai taip pat nesunku buvo numatyti, kad Lazarevo energinga daina ir įspūdingas šou tikrai bus vienoje iš pirmųjų, o gal ir pirmoje vietoje.
Ir beje, dažnai tos aukštas vietas užėmusios, bet nelaimėjusios dainos tampa žymiai populiaresnės už laimėjusias. Lazarevo dainą (ir anglišką, ir rusišką versijas) po konkurso teko dažnai girdėti per radiją, žmonių telefonuose, automobiliuose ir vakarėliuose. Jamalos dainos aš asmeniškai neišgirdau niekur. Drįstu prognozuoti, kad smagias Rumunijos ar Moldovos dainas klausančių gali būti žymiai daugiau, nei portugalo lyriką.
Geras vaizdas
Taigi – kaip aš įsivaizduoju sukūrimą dainos, kuri būtų sėkminga, populiari, užimtų aukštą vietą ar netgi laimėtų?
Pirmas dalykas – šou. Apie tai, kad „Eurovizijoje“ užimti aukštą vietą (ar netgi laimėti) padeda geras ir įspūdingas šou, kalbėta jau ne kartą. Na, apie tai daug kas kalba, žino, supranta, bet klausimas – ar daug buvo atvejų, kai Lietuva „Eurovizijoje“ parodė ką nors tokio, ką parodė Ruslana ar „Lordi“?
Na, aš asmeniškai nepamenu nė vieno tokio atvejo. O toks dalykas, kaip efektingas vaizdas scenoje neabejotinai pritraukia žiūrovus ir suteikia kur kas didesnį šansą užimti aukštą vietą.
Su šiuolaikinėmis technologijomis ir galimybėmis sukurti įspūdingą vaizdą scenoje tikrai įmanoma, o idėjų gali būti kokių tik nori – žaibai, ugnys, kosminiai vaizdai, pragaras, karas, griūnantis pastatas scenoje, futuristinė apranga ir t. t. Netgi tas pats arbūzų daužymas.
Geras skambesys
Antras dalykas, netgi svarbesnis už šou – savaime aišku, pati daina. Apie dainą galima pašnekėti kiek plačiau. Jau ne pirmus metus iš eilės krenta į akis toks dalykas, kad labai daug skiriama dėmesio tokiems dalykams, kaip didelės dainos (ir galbūt ne visiems suprantamas) meniškumas, gili prasmė (kurios irgi žiūrovas gali nelabai suprasti) bei įvairūs, ko gero tik profesionalams suprantami dalykai, kaip vokaliniai duomenys ir t. t.
Mano kuklia nuomone, visi šie dalykai nors ir reikalingi, bet eiliniam žiūrovui jie nėra esminiai. Reikia nepamiršti, kad šiame konkurse TV žiūrovų balsus dalina ne tik profesionalai, bet tiesiog eiliniai žmonės, neturintys muzikinio išsilavinimo ir dainas vertinantys pagal kriterijus patiko – nepatiko, užvedanti – neužvedanti, smagi – nuobodi ir panašiai.
Hito paieškos
Būtent todėl nusiuntus dainą, kuri gal ir intelektuali, su gilesne prasme, galima likti „ant ledo“. Priežastis yra ta pati, kaip minėjau anksčiau – didžioji dalis populiacijos šių dalykų nesupranta ir nelabai nori į juos gilintis.
Tai jokiu būdu nereiškia, kad eiliniai žiūrovai yra kvaili – tiesiog žmonės yra tokie, kokie yra, reikia prie to prisitaikyti (jei žmonės nėra rafinuoti profesionalai muzikoje, tai nereiškia, kad jie nėra profesionalai kokiose nors kitokiose gyvenimo ar darbo srityse). Arba galima kovoti, aiškinti, kad „reikia klausyti tą ir aną, nes čia ne popsas, čia menas, čia daugiau gilesnių prasmių“, bet įtariu, kad jokio didelio rezultato iš to nebus.
Daina gali būti puiki, profesionaliai atlikta, prasminga, bet tuo pačiu metu nesudominti plačiųjų masių, nes ji nebus hitas. O kaip sukurti hitą? Egzistuoja ištisa industrija, kuri kuria hitus. Ne šiaip dainas, o būtent hitus.
Profesionaliausi pasaulio prodiuseriai užsiima būtent tuo, ir manyčiau, kad populiarių, daugumai patinkančių ir legendinėmis tampančių dainų kūrimas yra ne tiek „kosminis įkvėpimas, čiakrų atsivėrimas, sielos šauksmas“ (nors, be abejo, gal neapsieinama ir be to), bet daugiau industrija, kur egzistuoja konkretūs kriterijai, ko reikia masėms, ir jeigu tų kriterijų paisoma, tai sukurta daina potencialiai taps hitu, o gal netgi legendine daina, kurią prisimins net po kelių dešimtmečių, ir jai užgrojus klube, bare, automobilyje ar telefone, aplinkiniai džiugiai sakys „geras, čia gi ta daina!”
Visų pirma, apie profesionaliausius pasaulio prodiuserius rašoma, kad daina, turinti tapti hitu, paprastai pradedama kurti ne nuo žodžių (kaip daug kas klaidingai įsivaizduoja), o nuo melodijos. Būtent melodija yra visko pagrindas. Ji turi būti užkabinanti, sukelti žmonėms norą judėti pagal ją ir ne per daug sudėtinga (kad būtų galima atsiminti).
Iš karto į galvą ateina tokie įsimenančių melodijų pavyzdžiai kaip „Europe“ – „The Final Countdown“, „Laskovy Mai“ – „Belyje Rozy“, Lady Gaga – „Poker Face“, Robert Miles - „Children“ arba „Bad Boys Blue“ – „You‘re A Woman“.
Nežinia, ar kūrėjai tikslingai stengėsi sukurti įsimenančias melodijas, ar jiems tiesiog pasisekė, bet rezultatas puikus – daugumai žmonių užtenka išgirsti tik dainos pradžią, ir jie jau žino, kokia tai daina (turbūt net nekeista, kad tokios dainos būna daugybę kartų perdainuojamos, remiksuojamos, ir jas žino ne viena žmonių karta).
O juk būna tokių, kurias gali išgirsti dešimtis kartų, bet vis tiek neatsiminsi, nes jos kažkokios, na... Sunkios, perkrautos, neužkabinančios iš pirmo karto. Gal jos ir intelektualios, geros, bet dažniausiai tik siauram besidominčių ar suprantančių ratui.
Geras tekstas
Sekantis žingsnis – tekstas. Jeigu tikėti tuo, kas rašoma internete apie prodiuserių darbo subtilybes, tai tekstas kuriamas jau tada, kai yra melodija.
Atkreipkite dėmesį - sėkmingiausių dainų tekstai taip pat gana dažnai būna pakankamai nesudėtingi, neperkrauti giliais išmąstymais, perkeltinėmis prasmėmis ar dviprasmybėmis.
Tokius dalykus supranta ne visi, nes klausydamas dainos klube, masiniame koncerte ar kaip smagų foną namie, kelionėje ar darbe tikrai kažin ar labai pradėsi gilintis į prasmę. Čia jau reikia specialiai gilintis, domėtis kokiu nors muzikos stiliumi ir jo subkultūra, o tuo užsiima mažuma žmonių.
Be to, populiariausios dainos dažniausiai atliekamos anglų kalba, kurią nors daug kas moka, bet ne visada taip tobulai, kad pagautų visus prasminius niuansus.
Nesunku pastebėti, kad populiariausiose dainose dažnai kartojasi pakankamai paprastos frazės ir panašūs rimavimo variantai:
I love you – dreams come true
Emotion – devotion
Tomorrow – sorrow
Worry – sorry
Please baby – don‘t say maybe
Miss you – forget you
In the night – hold me tight
Forever – and ever
Ir panašiai. Gana dažnai būna taip, kad klausydamas negirdėtą dainą jau gali atspėti, kokia bus sekančios eilutės pabaiga, ir labai dažnai netgi atspėji. Taip, žodžiai paprasti, neįmantrūs, bet ko gero, daugumai žmonių būtent to ir reikia.
Apskritai, yra labai daug žmonių, kurie nemoka anglų, rusų ar kitų populiarių kalbų, bet klauso tomis kalbomis atliekamas dainas, ir jas mėgsta. Čia irgi yra toks įdomus niuansas.
Pavyzdžiui, 2010 metais „Eurovizijoje“ Danijai atstovavo Chanee & N’evergreen su daina “In a Moment Like This”. Nors ši daina ir nelaimėjo, bet užėmė aukštą vietą ir apskritai vėliau tapo labai populiari, daug kartų perdainuota ir t. t.
Šios dainos priedainyje yra pasikartojanti frazė “Wanna know, wanna know, wanna know”. Priedainis linksmas, netgi euforiškas, tikrai užkabinantis, taip ir norisi dainuoti kartu tą lengvą frazę, kuri netgi anglų kalbos nemokančiam žmogui labai lengvai ištariama kaip “vananau, vananau, vananau”. Žmogus gali nesuprasti, kad “wanna know” reiškia “noriu žinoti”, bet visada atsimins kad “čia gi ta gera daina, vananau”.
Kaip neprisiminti legendinių „Modern Talking“ su jų “You’re my heart, you’re my soul”. Tais laikais anglų kalbą mokėjo žymiai mažiau žmonių nei dabar, ir daug kas net nežinojo, kad tai reiškia „tu mano širdis, tu mano siela“, bet visi žinojo “gerą dainą, kur dainuoja jamaha jamaso”.
„Youtube“ svetainėje ne kartą mačiau jaunų lietuvių komentarus po rusiška Verkos Serdiučkos daina „Dolce Gabbana“, kur buvo rašoma „nesuprantu ką dainuoja, bet daina super“. Na, galima ir nesuprasti viso teksto, bet kas yra Dolce Gabbana žino beveik visi.
Lady Gagos daina „Alejandro“ labai lengvai įsimenama bet kam, nes priedainio pagrindą sudaro trys vardai – Alejandro, Fernando, Roberto. 2010 metais meksikietė Belinda kartu su reperiu Pitbull sudainavo populiarią dainą “Egoista”. Nors absoliučiai nemoku ispanų kalbos, bet man nesudaro jokių problemų pritarti „ego-ego-ego-egoista, ego-ego-ego-egoista“, nes kas yra ta „egoista“ žino visi, nepriklausomai nuo tautybės.
Na, turbūt supratote, ką norėjau tuo pasakyti. Aišku, mes nežinome ir kažin ar sužinosime, ar tas priedainiuose vartojamas žodžių paprastumas ir jų “suprantamumas net nemokantiems kalbos” yra sąmoningas dainų kūrėjų sumanymas, ar “tiesiog savaime taip gavosi”, bet rezultatas akivaizdus – tokios labai dažnai dainos eina į topus, tampa visiems žinomomis ir legendinėmis, prisimenamomis po daugybės metų, jas klauso ir sekančios kartos.
O dainos su sudėtingomis melodijomis ir žodžiais dažnai būna įdomios tik žymiai siauresniam, specialiai kokiu nors stiliumi besidominčiam klausytojų ratui. Nesakau, kad pop dainos nėra intelektualios ar prasmingos - tiesiog jos sukonstruotos kitaip, priimtiniau platesnėms masėms, ir tai nėra trūkumas.
Teisngai yra pasakęs švedų prodiuseris Max Martin, kuris kūrė dainas tokiems visame pasaulyje žinomiems vardams kaip Britney Spears, „Backstreet Boys“, Kelly Clarkson, „The Weeknd“ ir daugybei kitų: “Tu gali sukurti dainą, kurią klausys penki tūkstančiai žmonių, bet ar ne geriau sukurti tokią, kurią klausys milijonai?”
Įdomu, ką šiuo klausimu pasakytų kiti garsūs prodiuseriai, tokie kaip RedOne, ankstyvoje jaunystėje norėjęs savo ateitį sieti su muzikos bizniu ir iš gimtojo Maroko persikraustęs į Švediją “nes ten sukuriama tiek daug geros muzikos”, ir dabar dainos, prie kurių sukūrimo jis prisidėjo, eina topų viršūnes, atliekamos Lady Gagos, Pitbull ar Jeniffer Lopez.
Įdomu, ar tą patį pasakytų tokie kūrėjai iš Vokietijos, kaip Dieter Bohlen (prodiusavęs „Modern Talking“, „CC Catch“, „Blue System“, Lian Ross) ar Frank Farian („Boney M“, „Arabesque“, „Milli Vanilli“, „No Mercy“, „La Bouche“, „Le Click“), ką pasakytų Sergejus Žukovas („Ruki Verch“, „Akula“, „Turbomoda“, „Opium Project“).
Taip, daug kas pasakytų, kad jie kūrė ar kuria popsinę muziką, nuo kurios jiems „kraujuoja ausys“, bet jeigu jų dainas klauso, žino ir mėgsta milijonai, tai tikrai būtų įdomu sužinoti – ar labai jiems rūpi „išskirtinių, kitokių nei dauguma, to nusibodusio popso nemylėtojų“ nuomonė?
Taigi, Lietuvos atlikėjams rinktis, ko jie labiau nori – kurti dainas (tegul ir labai geras), kurias klausys ir mėgs siauresnis klausytojų ratas, ar kurti dainas, kurios patiks milijonams.
Pasinaudojus pasauline patirtimi, visada galima sukurti kažką tokio, dėl ko paskui nereikėtų dejuoti „čia politika, mūsų nemėgsta, jie nesuprato, žiūrovai kvaili“. Viskas yra daug paprasčiau nei atrodo!
Beje, savo laiku „LT United“ pasirodė su lengvai įsimenančia, užkabinančia ir nesudėtinga daina, kurioje kartojama „we are, we are“, bei originaliu trolinimu, ko dar tikriausiai „Eurovizijoje“ niekas iki tol nedarė. Ir koks rezultatas? Ogi aukščiausia Lietuvos kada nors pasiekta vieta!
Sėkmės mūsų šaliai kituose konkursuose, tik reikia nepamiršti, kad tai ne tiek sėkmės, kiek įdėto pasiruošimo ir publikos poreikių supratimo dalykas.
P. S. mano pateikti populiarių žvaigždžių pavyzdžiai gali daug kam nepatikti, nes „taigi ta žvaigždė tokia ir anokia, jos klipe parodė tą ir aną, ant scenos ji elgėsi nederamai, žiniasklaidoje rašė apie jo(s) skandalingus pasisakymus“ ir t. t.
Na, man irgi toli gražu ne visada patinka tai, ką viešai pasako kai kurios pasaulinio lygio žvaigždės, jų skandalai, tai kas parodoma jų klipuose ar panašūs dalykai. Bet šiame straipsnyje koncentravausi į muzikinius (galima netgi pavadinti – techninius) dalykus, o tie visi nemuzikiniai ypatumai yra verti atskiro straipsnio, ir gerokai ilgesnio už šį. Bet gal kitą kartą.
