Beje, vėliau už tuos žiedelius gavau pastabą, mat į kapines nunešiau neporinį žiedelių skaičių. O aš taip darau visada, nes niekada nenešiau poromis. Tiesiog darau atvirkščiai – gyviems poromis, mirusiems – neporinį skaičių gėlių dovanoju. Bet tai buvo vėliau.
Važiavo į kapines
Į Tauragę važiuoti turėjau dvi priežastis. Pirmoji – nueiti iki senųjų kapinių ir aplankyti mamos bei močiutės kapus. Antroji – laiku nukakti į Sėkmingos kavos klubo organizuojamą užsiėmimą – 4 valandų trukmės mokymą, tema „Gyvenimo įvykių dizainas“, kurį vedė verslo psichologijos konsultantė, Europos konsultuojamojo ugdymo asociacijos narė Irina Ravensy.
Žodžiu, gera nuotaika mane lydėjo nuo pat namų slenksčio. Sulaukiau autobuso. Įlipau ir... Kaip čia dabar parašius, kad šiuolaikiškiau skambėtų mano nustebimas. WAU... wau... wau!
Man visai nepažįstami vaikinai sutinka plojimais. Pirma, nustembu. Apsižvalgau. Daugiau nieko už manęs nėra. Į autobusą įlipu viena. Vadinasi... Bet pirkdama keleivio bilietą perklausiu; „Vaikinai, aplodismentai, man?“
Vaikinai vos nepravirkdė
Penki vaikinai vos ne choru atsako: „Taip“. Iš kišenės išsitraukiau mobilųjį ir paprašiau pakartoti. Ir, ką jūs manote? Taip! Vaikinai pakartojo!
Nuoširdžiai padėkojau, pasakiau, kad jiems pavyko nustebinti, kad jie tikri šaunuoliai ir vos iš džiaugsmo neverkiau. Laimė užplūdo su pertekliumi.
Pripažinkite, juk ne dažnai taip atsitinka. Bet vos tik bandžiau padaryti jų nuotrauką ir turėti prisiminimui, vaikinai, kaip zuikučiai, paslėpė savo veidus. Tarsi dingo. Jiems nereikia nei garbės, nei pripažinimo. Jiems buvo tiesiog malonu nustebinti moteris Motinos dienos proga.
Pravažiavus vos vieną stotelę, į autobusą įlipa kita panašaus amžiaus močiutė. Vaikinai ją sutinka gražiu, vieningu dainavimu: „Laaabas ryytas!“
Moterų reakcija nustebino
Aš vėl buvau nustebinta. Supratau, kad vaikinai pasiruošę nustebinti visas jiems sutiktas moteris. Ir, ką? Moteris jiems nieko neatsakė. Neatsakė į pasveikinimą. Neiškenčiau...
„Kodėl neatsakote? – paklausiau. – Juk vaikinai su jumis sveikinasi.“
„Čia dabar...“ – atsakė moteris ir atsisėdo pirmoje autobuso eilėje. Nugara atsukta. Veido nepamatysi.
Važiuojam toliau. Joniškės (Tauragės r. sav.) soduose vėl įlipo moteris. Tyla. Vaikinai jau nereaguoja į jos atėjimą. O aš tikėjausi...
Vaikinai, išlikite savimi. Nustebinkite moterį taip, kaip mane nustebinote. Pasigirdo plojimai. Aš jiems padėjau...
O moteris? Nors vienu veido raumenėliu būtų parodžiusi, kad jai malonu. Nors šyptelėjusi. Aukščiausiasis, pamaniau, kokie mes netikę padarai.
Suprantama, ne mano būdui apsieiti be replikos. Už manęs atsisėdusiai moteriai mestelėjau: „Ar būtų liežuvis nudilęs, jei būtumėt padėkojusi?“
Jokios reakcijos. Na, tai kas ką moko? Mes jaunimą, ar jaunimas mus? Prasmegti galiu, kai atsiduriu tokioje situacijoje. Bet vaikinų labai prašau –būkite tokie, kokiais jus išauklėjo tėvai, patikėkite, ir senų žmonių yra visokių.
Jūs, gal būt, tądien buvote vieninteliai, kurie pasveikinote su Motinos diena senas, pražilusias moteris, galbūt visam likusiam gyvenimui jūsų neužmiršime.
Nori padėkoti
Būkite, išlikite dorais žmonėmis. Aš labai norėčiau, kad ir mano anūkai taip pat pasielgtų. Labai norėčiau, kad jūsų tėvai ir močiutės, ir seneliai žinotų, kokius šaunius vaikus užaugino. Deja, neturiu galimybių jiems apie tai pranešti, nes nežinau kieno jie, tie šaunūs vaikinai.
Kai Tauragėje išlipau iš autobuso, vieno vaikino (nes kiti važiavo iki mikrorajono) paklausiau, ar jie tauragiškiai. Jis atsakė: „Taip“.
Pasirodo, vaikinai turėjo kažkokią pramogą pas draugą Batakiuose. Paryčiais geležinkeliu pėsčiomis atėjo iki Bernotiškės sodų, o iš čia – autobusu grįžinėjo namo.
Nustebsite, bet vaikinai buvo blaivūs. Dėkoju likimui, kad sulaukiau tokio amžiaus, kad vėl žmonės vieni kitus nori sveikinti taip, tarsi būtų vieno kaimo žmonės. Aš iki šiol esu laiminga.
Vaikinai važiavo autobusu, kuris kursuoja Tauragė-Juodpetrių soodai maršrutu. Tai įvyko gegužės 6 d. ryte.
Gražina Agapova.
Gražina Agapova.
