Laiminga moteris
Man gyvenimas niekada nebuvo rožėmis klotas, aukštumas turėjau skintis pati, kovoti dėl šeimos gerovės nagais ir ragais. Gyvenu aš su vyru ir 3 vaikais.
Pirmiausiai supažindinsiu su savo šeima. Vyras, norėdamas mums geresnio gyvenimo, aukoja laiką su mumis, dirba užsienyje, kad galėtume sau leisti nusipirkti geresnį daiktą ar skanesnį kąsnį.
Vyresniajai yra 16 metų, prasidėjusi paauglystė ir maištavimo metas, vidurinei 10 metų, o sūnui vos 2 metukai. Kaip ir dauguma šių dienų šeimų, mes gyvenome nuomojamame bute. Galėjau save vadinti tikrai laiminga moterimi, galbūt neturėjau visko, ko norėjau, bet turėjau viską, ko reikėjo. Jaučiausi mylima ir mylėjau visus.
Baisiausia diena
Vieną dieną mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Žinot, sakoma, jeigu esi labai laiminga, tai tavęs laukia viena diena kančių. Tokia diena atėjo ir į mano gyvenimą.
Viskas prasidėjo ryte, sulaukiau mamos skambučio, kuri pranešė, kad serga gimdos kaklelio vėžiu. Sėdėjau, verkiau, galvojau kaip susitaikyti su šia naujiena, nes finansų nelabai papildomų turime, kad galėtume bandyti kovoti prieš tai.
Neteko namų
Bet mamos nepalikčiau net jeigu reikėtų atiduoti paskutinius eurus, kuriuos turėčiau kišenėje. Man besėdint ir galvojant apie išeitį iš šios situacijos, prakiuro vamzdis ir užliejo po mumis esančius du butus.
Išsikviečiau žmogų, kuris mums išnuomojo butą. Pagal idėją tokios nelaimės yra nuomotojo atsakomybė, bet jis pareiškė, kad kaimynams turime atlyginti žalą mes, nes pagal jį mano vaikai sugadino vamzdynus. O dar ir pareiškė, kad parduoda butą, todėl turime dvi dienas iš jo išsikelti.
Pas mamą nesikelsiu, nes ir taip gyvena vieno kambario bute, o dar po tokios siaubingos žinios nenori būti prie vaikų. Sakysite pas drauges? Po tokios dienos mano visos vadinamos draugės išsiskirstė į savas puses. Liko tik viena, kuri nori padėti, bet nei turi iš ko, nei gali.
Visi sako, kad visada po lietaus išlenda vaivorykštė. Taip ir man nutiko. Tik mano vaivorykštė turi vardą – Daiva M.
Paslaptinga geradarė
Sėdėdama beviltiškoje situacijoje, įsijungiau „Facebook“ paskyrą, galvojau, paieškosiu, kur laikinai prisiglausti, kol sugalvosiu, ką daryti, kaip išsimokėti ir kur rasti kitą gyvenimo vietą. Bet užkliuvau būtent už šios moters parašytos žinutės apie dovanojamą kelionę. Tikriausiai, kaip ir visi, ištroškęs poilsio, parašiau jai su klausimu, kaip galimą ją „laimėti“.
Sulaukiau atsakymo, kad kelionė atiteks šeimai, kuri tikrai neturi iš ko nusipirkti kelionės. Tada aprašiau jai visą kupiną nuotykių dieną. Ir ji paklausė, ar norėčiau išsikalbėti. „Aišku“, - atsakiau. Bet patikslinau, kad tikrai ne internetu. Tuo metu, kaip supratau, ji buvo pas dukrą Vilniuje, o aš gyvenu 15 km nuo Kauno.
Praėjo dvi dienos ir mes jau sėdėjome viename Kauno restoranų. Prisipažinsiu, pirmas įspūdis apie šią moterį buvo toks, kad, maniau, jog ji mėgaujasi geru gyvenimu, neskaičiuoja pinigų ir nori, kad tokios kaip aš pavydėtų. Bet kai susėdome, pradėjau apie viską pasakoti, slapčia pamačiau, kad ji tai išgyvena ne ką mažiau nei aš.
Padėjo sunkiu metu
Ką noriu pasakyti, kad Daiva yra tas žmogus, dėl kurio aš vėl tvirtai stoviu ant kojų ir esu emociškai tvirta. Ne, ji man tikrai namo nepastatė, mašinos nenupirko ir milijono nepadovanojo.
Bet ji padėjo padengti dalį nuostolių kaimynams dėl trūkusių vamzdžių, padėjo teisiniais klausimais, kad nuomotojas turi pranešti apie išsikraustymą prie du mėnesius, taip pat padėjo rasti nuomotis butą Kaune už man prieinamą kainą.
Vieniems tai atrodytų labai daug, kitiems - labai mažai. Taip, man tai buvo didžiulė pagalba, bet aš esu labai paprasta ir labiau įvertinau nepažįstamo žmogaus norą padėti. Ir daugiausia, ką žmogus man suteikė, tai emocinį palaikymą ir supratimą. Susipažinau su jos šeima, baltai ir slaptai pavydžiu, kad žmonės sau gali leisti viską, ir dar turi iš ko padėti kitiems. Turtinga, bet turtai jos - ne išorinis blizgesys, o vidus. Auksinis žmogus aukojo savo savaitgalį ir pasiėmė mane su vaikais visam savaitgaliui į Vilnių, jos dukros suteikė mano vaikams laimės pilną savaitgalį, kupiną pramogų, o Daiva man leido suprasti, kokį išties žmogų reikia laikyti tikru draugu.
Ką norėjau tuom pasakyti, kaip ir sakiau pradžioje, kad noriu, jog visi esantys savo emocinio pasaulio dugne tikėtų, kad yra žmonių, kuriems rūpi kiti ir kurie nori padėti. Kurie emociškai palaikys, kai visi nusisuks ir atrodys, kad išeitis tebėra viena.
Noriu tarti viešą AČIŪ jums, Daiva, ir jūsų šeimai. Pirmiausia už pagalbą. Už suteiktą tvirtą pagrindą vėl atsistoti ant kojų. Vėl pradėti tikėti stebuklais.
Pagarbiai, Nijolė V.
