Aplinkiniai ragino apsisukti
„Tos sūpynės buvo nuo ryto, ir daug kas jomis naudojosi. Jau iškart žinojau, kad aš to nedarysiu, nes suptis 360 laipsnių kampu, kai tave prilaiko tik kažkokie prie pėdų pritvirtinti dirželiai ir tavo paties rankų jėga, yra beprotystė.
Po kelių valandų atėjau prie tų sūpynių dar kartą. Net nežinau, kodėl, tai buvo atsitiktinumas. Ir kaip tik tada suposi tas jaunuolis. Jam ilgai nepavyko apsisukti 360 laipsnių kampu. Iki pirmojo apsisukimo jam labai reikėjo stengtis.
Todėl kai jam pavyko, mes už jį labai džiaugėmės ir jam plojom (aš jo visiškai nepažįstu, tiesiog džiaugiausi sveiko žmogaus pasiekimu).
Tada kažkas pasakė: „Tai gal dar kartą bandyk? Kiti du kartus padaro...“
Tiksiai nežinau, ar tai pasakė darbuotojas, ar tiesiog šalia stovėjęs žiūrovas (mūsų buvo gal kokie 10, plius dar 2-4 darbuotojai), bet man ta mintis nepatiko. Juk jam jau pavyko, ir taip už dalyvavimą/stebėjimą priklauso lipdukas (surinkus kuo daugiau lipdukų laimimas prizas).
Sūpynės vilko žeme
Ir jis nusprendė dar kartą apsisukti. Bet kažkas nepavyko. Nežinau, ar jam galva apsisuko, ar pirštinės praslydo (jis mūvėjo kažkokias darbines raudonas su juoda pirštines), ar tiesiog iš tos judėjimo jėgos jis metėsi atbulas. Ir galva trenkėsi į žemę.
Dėl prie sūpynių pritvirtintų diržų jo kojos jį vilko žeme gal kokius 1-2 metrus galva žemyn. Man aptemo akyse. Man buvo šokas.
Aš stovėjau ir pirmiausia pamačiau tuos oranžinius dirželius. Jie liko prie sūpynių, atsilaisvino ar nutrūko – nežinau, bet jo kojos jau buvo nepririštos prie jų. O jis gulėjo kaip bulvių maišas.
Aplink jį pradėjo spiestis žiopliai, pribėgo darbuotojai, bandė jį kalbint, judint, bet jis gulėjo kaip negyvas.
Supraskit, viskas įvyko labai greitai, tai tebuvo sekundžių reikalas. Man buvo baisu, nes didžiule jėga žmogus galva trenkėsi (jis buvo be šalmo) iš didelio aukščio ir dar buvo vilktas sūpynių į priekį. Beprotiška apkrova kaklui.
Ėmė pyktis dėl žmonių bukumo, kurie tiesiog stebėjo, pradėjau šaukti „kvieskit greitąją!“ Tada suvokiau, jog renginyje jau yra budinti greitoji.
Darbuotojas bėgo link medikų mašinos, kiti pasiliko su tuo vaikinu, lietė jo petį ir bandė kalbinti. Pasileidau bėgti link medikų ekipažo. Žinojau, jog dėl silpnos savo sveikatos aš ten greit nenubėgsiu, taigi, bėgdama vis tiek šaukiau „kvieskite greitąją“. Tikėjausi, jog žmonės, esantys arčiau greitosios, supras, kad kažkas ne taip, ir nukreips juos link nelaimės vietos.
Vis dėlto buvo labai greitas darbuotojas, kuris nubėgo iki pat greitosios, paaiškino, kur kas įvyko, ir mašina pajudėjo link mūsų. Rėkiau žmonėms, kad jie pasitrauktų, pralaisvintų kelią medikų mašinai.
Daugiau prie tų sūpynių nėjau. Man buvo bloga ir silpna, man negalima nei bėgti, nei jaudintis, aš žinau savo nevykusią sveikatą. Taip pat bijojau pamatyti tą vaikiną. Ta nelaimė buvo baisi, supratau, kad pasekmės gali būt net ir pačios baisiausios.
Laimė per kelias sekundes virto nelaime
Ėjau į MKIC (Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras), bandžiau nusiraminti.
Šiek tiek pykau ant savęs, atrodė, kad kažką daugiau galėjau padaryti. Gal galėjau likti prie to vaikino, liepti niekam jo nejudinti ir atsitraukti nuo jo – visgi pažeistas kaklas.
Bibliotekoje buvau gana ilgai, ir išėjusi labai nustebau, kad vaikinas vis dar neišvežtas, nors jau buvo atvažiavusios dvi greitosios pagalbos mašinos.
Jam buvo uždėtas toks didžiulis geltonas kaklo/galvos įtvaras, net nežinojau, kad tokie egzistuoja.
Labai noriu, kad jis išgyventų. Labai noriu tikėti, jog galvos trauma jo nepaliks „daržove“. Kraujo nebuvo, bet trauma yra toks dalykas, jog nenuspėsi pasekmių. Aš tikiuosi, jog valstybė padengs visas gydymo išlaidas.
Man jo labai gaila, man labai gaila jo šeimos. Kažkaip net keista matyti visiškai sveiką žmogų, o po kelių sekundžių bejėgiškai stebėti jo nelaimę. Taip pat keista, kad šventė vyko aplink. Nesakau, kad blogai, tiesiog keistas jausmas.
Man nepatiko, jog renginyje buvo pardavinėjamas alus. Aš nesakau, jog jaunuolis gėrė, nes tiesiog nemačiau. Asmeniškai manau, jog renginuose nereikia alkoholio. Tiesiog sveikata toks dalykas, kurį reikia saugoti.
Tokių sūpynių išvis neturėjo būt. Jos man nuo pradžių kėlė kažkokią baimę. Tikiuosi kitais metais jų nepamatyti. Taip pat tikiuosi, jog renginiuose bus po dvi medikų mašinas.
Taip pat noriu pasakyti: jeigu jaučiate, kad kažko negalite padaryt – nedarykit, net jei jus stebi draugai. Gal draugai pašieps už „bailumą“, bet jūsų namie laukia žmonės, kurie jus vienaip ar kitaip myli.
Vieno žmogaus kelios sekundės laimės virto nelaime irgi per kelias sekundes. Man labai gaila jo ir jo šeimos. Jiems prireiks stiprybės“, – laiške redakcijai rašė įvykio liudininkė.
