Užkliuvo įtariamojo profesija
Iš tikrųjų šios žudynės ir jų sukelta žmonių reakcija žiniasklaidos portaluose bei socialiniuose tinkluose atskleidė visai ką kitą – didelę, baisią visuomenės problemą. Ta problema – tai žmonių rūšiavimas, skirstymas pagal visokius susigalvotus „statusus“, „prestižus“, „lygius – ne lygius“ ir kitas nesąmones (na, bent jau aš tikrai manau, kad tai yra nesąmonės).
Esmė kokia? Esmė ta, kad vaikinas, kuris žiniasklaidoje įvardijamas kaip įtariamasis, dirbo apsaugoje. Na, atrodo, koks gi skirtumas, kur dirbo? Ne, skirtumas yra, ir dar koks!
Vos ne kas antras komentaras susijęs su įvardyto įtariamojo darbu – o tai kaip čia taip, kodėl apsaugoje, kodėl ne kitur?
Šnekama taip, tarsi dirbti apsaugoje – tai jau kažkoks ne prestižas, žemas lygis, fu. Įdomu, o ką jau dirba tie komentuojantieji? Gal visi jau direktoriai, naftos magnatai, estrados žvaigždės, įmonių prezidentai? Manau, kad ne. Tikrai labai abejoju, ar Lietuvoje tiek daug direktorių, superžvaigždžių ir verslininkų, kad vos ne kas antras komentaras toks.
Įtariu, kad dauguma rašančiųjų yra eiliniai žmonės, gaunantys vidutines pajamas, ir tikrai kažin ar galintys įsivaizduoti, kad yra daugiau pakilę karjeros laiptais ar geriau uždirbantys už paprastą apsaugos darbuotoją.
Bet gi ne – rado profesiją, kuri jiems padaryta atpirkimo ožiu, ir ant jos suvers visas įmanomas nesėkmes, kad patys pasijustų aukštesni! Ne visi, aišku, bet įtariu, kad dažnas iš tų, kurie menkina apsaugos darbuotojus, vadovaujasi (sąmoningai ar nesąmoningai) panašiais motyvais.
Baigė mokslus, dirba apsaugoje – na, ir kas? Daug kieno situacija ar pasirinkimas yra tokie. Aš irgi dirbu apsaugoje, esu baigęs aukštąjį. Specialybė kažkada buvo madinga, bet man ji absoliučiai nepatiko.
Apgynė apsaugininko darbą
Kodėl dabar dirbu apsaugos darbą? Todėl, kad noriu, ir gyvenimas neprivertė manęs – pasirinkau sąmoningai. Jeigu man patinka, šis darbas mane visapusiškai tenkina ir jame realizuoju save, tai kodėl gi nedirbti? Ne visi, būdami 18 metų ir baigdami mokyklą, jau labai gerai žino, ką nori veikti gyvenime (tuo labiau kad darbo patirties dažniausiai nebūna). Ir tokių žmonių yra labai daug.
Žmogus gali baigti kokią nors madingą specialybę ir dar besimokydamas suprasti, kad jam ji nepatinka. Baigia mokslus (dažnai aplinkiniams to norint labiau nei nori pats besimokantysis), gauna statusą – „aš su aukštuoju“, ir ką, jis jau visą gyvenimą pasmerktas dirbti pagal nepatinkančią specialybę?
Gal nereikia taip žmonių spausti į rėmus. Tuo labiau kad šiandien gali mokytis vieną specialybę, o rytoj, padirbęs ir labiau supratęs, ko iš tiesų nori gyvenime, kitą. Gyvenimas nėra toks, kad pabaigiu mokslus 22–24 metų, ir viskas – toliau nei į kairę, nei į dešinę. Nes kažkas gi nesupras, o dar blogiau – ką pasakys baba Jadzė iš kito „padjezdo“?
O kuo apsaugoje dirbti negerai? Man atrodo, kad netgi labai gerai. Niekas man neįrodys, kad važinėti į suveikimus su oranžiniais švyturėliais, palaikyti tvarką rimtame objekte ar tvarkytis su daugybe nepaklusnių žmonių kai kuriuose renginiuose yra blogiau nei dirbti su dokumentais biure.
Alga, aišku, ne firmos prezidento (įdomu, o kiek niekinančių apsaugininkus piliečių patys gauna firmos prezidento algą?), bet gyventi įmanoma žmonėms. Nori dirbti, esi pareigingas – tai ir dirbsi, o tinginys niekur ilgai ir kokybiškai nepadirbs.
Juk pati apsaugos darbo specifika yra labai maloni: palaikyti tvarką, užtikrinti saugumą, tvarkingą žmonių elgesį, įstatymų laikymąsi. Juk visi žinome, kad visuomenėje labai daug netvarkingų, nedrausmingų, neišauklėtų žmonių, kurie dėl įvairiausių (ir, be abejo, absoliučiai nelogiškų) priežasčių nenori elgtis priimtinai, kultūringai, netrukdyti kitiems, negadinti kitų turto ar nuotaikos, laikytis įstatymų ir elementaraus žmoniškumo.
Taigi, kas nors juk turi užtikrinti, kad tokių poelgių būtų kiek įmanoma mažiau ir kad žmonės galėtų visur jaustis saugiai ir komfortiškai, būti ramūs ir dėl savęs, ir dėl savo turto. Čia ir yra mūsų misija – gal ir ne tokia skambi kaip policijos šūkis „Ginti, saugoti, padėti“, bet panaši.
Tai yra pats didžiausias malonumas, mano kuklia nuomone, prisidėti prie to, kad visuomenėje būtų daugiau tvarkos ir gėrio (o juk darbas, manau, – tai ne tik pinigai, nors jie tikrai ne paskutinėje vietoje, bet ir malonumas, savirealizacija). Juk žmonių neprotingas, chamiškas ir nusikalstamas elgesys yra akivaizdus blogis.
Suterštas įvaizdis
Todėl labai džiaugiuosi, kad esu vienas iš tų žmonių, kurie prisideda prie blogio mūsų aplinkoje griovimo, gal netgi žmonių auklėjimo geresne linkme. Sutramdžius neišauklėtą, blogai besielgiantį žmogų, jam tarsi suteikiama galimybė apmąstyti savo negerus poelgius ir su Dievo padėjimu tapti geresniu žmogumi (tik, aišku, ne visi nori pasinaudoti ta suteikta gera galimybe, bet čia jau juos sąžinė kada nors kamuos naktimis, ne mane). O dar kai kas aiškina, kad apsauga „tinginiauja, nieko nedaro“...
O jūs kada dirbote masiniuose renginiuose, kur minios žmonių, dažnai ne ypač draugiškai nusiteikusių? Važiavote naktį į suveikimus su oranžiniais švyturėliais? Gaudėte vagis parduotuvėje? Bendravote su piktais žmonėmis, nesuprantančiais (ar nenorinčiais suprasti), „kodėl aš čia turiu taip elgtis, kokia čia tvarka, aš sugalvočiau geresnę“. Ne? Tai tada nereikia aiškinti, kad apsauga nedirba.
Iš šalies visada atrodo, kad kiti nieko nedirba, tik aš vargšas ariu, bet tas vaizdas yra apgaulingas. Iš šalies daug kam atrodo, kad biuruose „tik sėdi“ ir parduotuvių kasose „tik sėdi“, taksistai „tik važinėjasi“, direktoriai iš viso „nieko nedaro, tik ima pinigus“, bet tai, aišku, yra nesąmonė ir klaidingas vaizdas – dirba ten žmonės, ir tikrai įtemptai. Todėl nereikia menkinti kitų darbo, bandant saviškį nors tokiu būdu pakelti kaip ant šakių.
O dabar apie tai, kodėl apsaugos įvaizdis visuomenėje yra nepelnytai prastesnis, negu turėtų būti. Ko gero, tai ateina dar iš laukinio dešimtojo dešimtmečio, kai apsaugoje dirbdavo daugiausia gerai pasportavę vaikinai (dabar, aišku, yra kiek kitaip – patys matote apsaugos darbuotojus ir darbuotojas, kurių dauguma nelabai skiriasi nuo įprastos masės).
Iš vaikystės pamenu, kad bet kokie pasportavę vaikinai tais laikais daug kam asocijuodavosi su banditais, nes tie irgi tradiciškai būdavo stipriai pasportavę (tik vieni stovėjo gėrio, kiti – blogio barikadų pusėje). Aišku, kokia nors Bronia ar Juzikas iš kito „padjezdo“ nelabai skyrė, kuris yra kuris, ir visus suplakdavo į vieną. Tikriausiai taip atsirado įvaizdis: apsauga – ne ypač protingi buduliai.
Laikai keitėsi, visokių brigadų ir kitokių gaujų neliko, apsaugoje dirba irgi jau kiek kitokie žmonės, bet stereotipas likęs. Ir jis labai patogus – galima paskui sau įsivaizduoti, kad „nors aš vargstu su popieriais už minimumą, svarbiausia, kad ne apsaugoje, ne su tais gopnikais!“ (Gink Dieve, nemenkinu dirbančių su dokumentais – čia tik pavyzdys apie tuos, kurie įsivaizduoja, kad yra geresni, patys menkindami kitus).
Seni stereotipai yra labai gajūs, tai parodo ir komentarai internete, ir realaus gyvenimo faktai: bendrauji kartais su mergina, bendravimas normalus, linksma, malonu. Bet gana dažnai būna taip, kad kai ji paklausia, ką dirbi, pasakai – ir jau žiūri, kad bendravimas tuoj pat pasidaro visai kitoks, tarsi per atstumą, lyg būtum tapęs kitu žmogumi.
Įlipus į troleibusą su saugos tarnybos uniformine striuke reikia pamatyti tuos kai kurių žmonių žvilgsnius! O jeigu kur nors pamato su geltona liemene, o dar su ginklu!!! Kai kurių žmonių žvilgsniai tampa tiesiog priceless (neradau tinkamesnio žodžio, atsiprašau). Smalsumas, baimė, sutrikimas ir dar nežinia kokių emocijų kokteilis. Gal bijo, kad prisikabins, primuš ar netgi nušaus?
Stebisi, kad nedaro klaidų
Esu rašęs panašų straipsnį prieš pustrečių metų ir tada labai nustebino žmonių požiūris: čia parašė ne apsaugininkas, nes sakinius dėlioja taisyklingai, nedaro gramatinių klaidų, žino, kad „kur kame – rašom e, o kas ką veikia – e nereikia“, ir dar tekste nėra keiksmažodžių.
Na, dar vienas įrodymas, kaip žmonės prisikuria stereotipinių vaizdinių, patiki jais, o jeigu jie pasirodo neteisingi, puola ginti tų „pasakėlių iš rūsio“, nes „negali gi taip būti, apsaugoj visi durni, man taip sakė baba Stasė iš kito „padjezdo“.
Normalūs vidutiniai žmonės čia dirba, kaip ir visur – yra protingesnių, yra ir ne tokių protingų, bet tai galioja absoliučiai visose profesijose. Na, mano atvejis toks – aš nuo vaikystės mėgau skaityti knygas, dabar pats laisvalaikiu bandau rašyti visuomenę kritikuojančius juodojo humoro apsakymus, turiu planų parašyti panašaus stiliaus knygą.
Bet mano tas rašymas yra tik gėlytės – kai kurie mano bendradarbiai turi dar ne tokių hobių. Matyt, kai kam apskritai yra naujiena, kaip apsaugoje dirbantys turi hobių, o ne tik snukius daužyt (taip, taip, teko skaityti ir tokių komentarų – „koks čia tas darbas apsaugos, snukius tik daužyt“). Aha (sarkazmo pradžia), daužom snukius, va, tik ateini į darbą – ir puoli visiems daužyti snukius, vieną po kito. Jei kas ko paklausia, pirmiau į snukį, o tada atsakai (sarkazmo pabaiga).
Taigi, straipsnis vėl išėjo tikrai ilgas, metas baigti. Moralas būtų toks: mažiau rūšiuokime vieni kitus pagal profesijas, visokius išgalvotus statusus, nes tai nė kiek nepadaro gyvenimo lengvesnio, nekuria sveikesnės atmosferos mūsų visuomenėje.
Netgi patyčios (apie kurias po šio pagarsėjusio nusikaltimo irgi kalbėta gana daug) dažnai prasideda nuo tokių dalykų: tu neatitinki statuso, tu „ne lygis“, vadinasi, tu esi fu, tave sumaišysime su purvais. Negalima to daryti! Visi yra žmonės ir visi darbai yra reikalingi. Sėkmės visiems, iki kitų susirašymų. Telydi jus Dievo malonė.
