Gadino gyvenimą visiems
Šiuo metu nedirbu, auginu vaikučius. Prieš tai 10 metų dirbau vienos įmonės chemikų skyriuje. Bendrovė labai didelė, šalyje visiems žinoma.
Vos pradėjusi ten dirbti buvau supažindinta su kolegėmis. Žinoma, man trumpai buvo pasakomi esminiai faktai apie kiekvieną iš jų.
Pristatant vieną, pavadinkime ją Nijole, buvo užsiminta, kad ji yra pagrindinė vadovės skundikė, kurios vertėtų pasisaugoti.
Trumpai tariant, žmogus visą gyvenimą skundė, ką netingėjo, ko nemėgo. Dažnai dar prikurdavo papildomai, pagražindavo situacijas. To pasekmės skundžiamiesiems žmonėms dažnai būdavo skaudžios.
Vadovė – užtarėja
Vieni ant jos pyko, kiti gėrė raminamuosius ar stipresnius gėrimus (norėdami nurimti po apsilankymo pas vadovybę), treti patys bandė ją skųst. Tačiau tai buvo bergždžia, nes tą skundikę vadovė labai mylėjo ir ja aklai tikėjo.
Tačiau dauguma nedarė nieko, nes, pasak jų, lazda turi du galus. Tik bėda ta, kad ta darbuotoja, švelniai tariant, „kakoja“ kitiems ant galvų jau kelis dešimtmečius.
Nijolė turėjo ypatybę neskųsti tų, kurie jai padlaižiauja, su ja bendrauja galvą nulenkę, meilinasi. Arba tų, kuriuos priskundus už blogus darbus galėtų lėkti ir jos galva.
Bėgant metams tie žmonės, kuriuos ji „ėdė“, išėjo iš darbo, buvo atleisti arba jau mirę, o ji toliau tebedirba ir, esu tikra, skundžia visus toliau.
Man Nijolė irgi nemažai kraujo išgėrė per tuos metus. Bandžiau vadovei pasakyti, kokia ji veidmainė, tačiau sulaukiau tik jos isteriško klykimo, kad aš esu niekas, o ji – profesionalė.
Neapsikentusi išėjo
Iš darbo išėjau dėl nepakeliamų darbo sąlygų, reguliarių vadovės isterijų ir patyčių iš kolegų, sekimo, skundų.
Išeidama nieko neužsiminiau apie Nijolę, jos sulaužytus žmoniu likimus, pašlijusią sveikatą... Dabar gailiuosi.
Priežastis, kodėl po kelių metų apie tai panorau jums parašyti, yra paprasta. Neseniai nuvykau su vaikais į polikliniką. Atveriu duris, o ten ji – skundikė sėdi prie pat įėjimo. Nė akimirkai nepamaniau, kad kažkas ne taip.
Juk nemažai laiko praėjo, visi toliau gyveno savo gyvenimus, todėl į praeitį nenorėjau žvalgytis. Elgiausi draugiškai. Sakau jai: „Labas vakaras“. Nijolė ne tik nepasisveikino, tik nusisuko demonstratyviai, su panieka, lyg ant galvos karūną laikytų.
Žodžiu, „žema“ jai buvo sveikintis.
Įdomu, ar kitų žmonių darbovietėse taip pat yra tokių „genių“, kurie gyvena sau smagiai, globojami darbdavių, geria kolegų kraują metu metus ir yra tikri, kad jie yra galva aukščiau už kitus žmones.
