Tai išgirdau parduotuvės aikštelėje prie Didžiosios Riešės, kur nuriedėjo ir susidūrė du automobiliai: prabangus, kuriuo buvo vežama minėta moteris ir pilkas senas „Fordas“. Nuriedėjo prabangus. Juo važiavę ir tapo įvykio kaltininkais.
Išėjusi iš parduotuvės, aikštelėje pastebėjau juodą prabangų automobilį, atbulomis nuriedėjusį ir atsitrenkusį į senutėlį „Fordą“. Taip ir stovėjo jie abu „besibučiuojantys“ aikštelėje.
Dėl viso pikto nusprendžiau užfiksuoti įvykį. Man einant prie prabangaus automobilio atskubėjo aukštas stambus vyras. Atskubėjo ir minėta moteriškė. Abu apie 47-50 metų amžiaus. Vyras greitai atsisėdo prie vairo, pajudėjo į priekį, sustojo, išlipo apžiūrėti pažeistą senutėlį automobilį. Apžiūrėjau ir aš. Ant „Fordo“ matėsi aiškūs pažeidimai, apačioje kabėjo plastmasė, kuri, mano manymu, atšoko nuo patirto smūgio.
„Nieko čia tokio nenutiko, čia taip buvo“, – pareiškė kaltininkas.
„Taigi matosi pažeidimas, jūs sulaukite „Fordo“ savininko“, – mestelėjau eidama. Tikėjau aukšto stambaus vyro sąžiningumu.
„Surasime, surasime“, – atsakė į tai moteriškė tokiu tonu, kuris reiškė tik viena – dink iš čia. Ne žodžiai, o būtent tonas privertė mane atsisukti ir grįžti.
„Aš jums padėsiu jį surasti“, – atsakiau ir pradėjau fiksuoti įvykį. Abudu kaltininkai susinervino. Pradėjo garsiai reikšti nepasitenkinimą mano buvimu, klausė, kas aš tokia, o galiausiai pradėjo šaukti, ką aš čia darau.
Tuoj atėjo ir „Fordo“ savininkas. Vyresnio amžiaus ramus žmogus, kuris apžiūrėjęs savo automobilį iškart pareiškė, kad tokių pažeidimų iki šiol nebuvo.
Prabangaus juodo automobilio savininkas pakeltu balsu aiškino, kad „Fordas“ jau buvo pažeistas prieš į jį atsirėmus jo automobiliui.
Kaltininkai nesileido į jokias kalbas, tad nukentėjusiajam patariau kviesti policiją.
„Aš irgi esu pareigūnas!“ – atšovė kaltininkas ir toliau šaukdamas įrodinėjo, kad nekaltas. Jam talkino moteriškė, kuri savo nevaldomą pyktį nukreipė prieš mane. Pradėjo mane vadinti idiote, šaukė, kad dar tokių, kurie lenda ne į savo reikalus, nematė. Klausė, ko man čia reikia, varė mane iš įvykio vietos, šaukė, kad čia ne mano reikalas. Ir visą laiką kreipėsi į mane per „tu“.
„Atsiprašau, o kas jums leidžia „tujinti“ mane?“ – paklausiau.
„Mano išsilavinimas man leidžia ant tavęs šaukti, tu idiote!“ – sušuko moteriškė.
Netekau žado...
Palikusi senutėlio „Fordo“ savininkui savo, kaip įvykio liudytojos, telefono numerį, grįžau namo. Ir namie pradėjau „persukinėti“ galvoje ką tik patirtus įvykius: jeigu kaltininkas šaukė esąs pareigūnas, kodėl jis nuvažiavo iš įvykio vietos?
Jeigu aš nebūčiau priėjusi prie įvykio vietos, „krūti“ kaltieji pasiliktų laukti „forduko“ savininko ar dingtų?
Peržiūrėjau įvykio metu užfiksuotus kadrus. Jų fone yra tiek kaltininkas, tiek išsilavinusi moteriškė. Turiu vieną klausimą gerbiamai ponai iš prabangaus automobilio vokiškais numeriais: „Ar jūsų išsilavinimas jums leistų viešai manęs atsiprašyti?“
