Kai pamačiau, iš ko, man net rankos nusviro – kietai suspaustomis sniego gniūžtėmis, kad būtų tikrai skaudžiau, jie su pasimėgavimu mėtė į benamį katiną.
Ir juokėsi matydami, kaip tarp tvoros ir konteinerių blaškosi ir taip gyvenimo bei žmonių nuskriaustas regimai ligotas padarėlis.
Po kiekvienos paleistos gniūžtės nuskambėdavo garsus, džiugesio pilnas juokas.
Turiu pasakyti, kad berniukai atrodė pakankamai gerai – šiltai, gerai apsirengę, įraudusiais putliais žandais. Nepanašu, kad gyvenime būtų patyrę labai daug vargo.
Pamačiusi, ką jie daro, net surikau. Vienas bemat numetė gniūžtę, kitas dar šiek tiek pagalvojo. Susitvardžiusi pabandžiau apeliuoti į jų sąžinę: „Ką jūs darote, katinui taip pat skauda, jis ir taip kenčia išmestas į gatvę“.
Iš vaikų sulaukiau konkretaus atsako – tas, kuris dar svarstė prieš numesdamas gniūžtę, mane tiesiai šviesiai pasiuntė „na...ui“. Tada vėl grįžo įsiūtis ir aš pakėliau balsą. Pasakiau, kad nešdintųsi, kitaip teks skambinti pareigūnams.
Berniūkščiai nenoromis pasitraukė nuo konteinerio tik pamatę, kaip graibau palto kišenėje telefono. Nusispjovė sau po kojom ir neskubėdami nuėjo. Paėjėjęs šiek tiek toliau vienas jų atsisuko, parodė nepadorų gestą, o tada jie jau nubėgo garsiai juokdamiesi.
Nepasigailėjau juos nuvijusi. Nesigailiu pakėlusi balsą. Nesigailiu pagrasinusi iškviesianti pareigūnus.
Gailiuosi tik vieno dalyko – kad jų nenufilmavau ir kaip nors nepaviešinau tos medžiagos. Žinoma, filmuoti nepilnamečius be tėvelių leidimo draudžia įstatymas, bet tauta ir tie patys tėveliai turėtų žinoti savo „didvyrius“.
Turėtų žinoti, ką jie užaugino.
Paskui visą vakarą jaučiausi kaip apspjaudyta. Besiblaškantis panikos apimtas katinas, nežinantis, kur jam dėtis ir kaip pasislėpti nuo skaudžiai daužančių į ledą sustingusių gniūžčių, niekaip neišėjo man iš galvos.
Negalėjau pamiršti ir pasimėgavimo kupino berniukų juoko bei pasipūtimo ir įžūlumo kupinų veidų.
Tačiau dabar svarstau, ar toks mano elgesys nebūtų traktuojamas kaip smurtas prieš bejėgius nekaltus vaikelius? Svarstau, ar aštrus ir piktas mano tonas ir grasinimai nebūtų palaikyti smurtu prieš nepilnamečius?
Negaliu pamiršti ir kito įvykio, nutikusio prieš pat Naujuosius metus. Kaimynui senukui, lėtai pėdinančiam į namus, būrelis paauglių matė po kojomis petardą. Kai ji garsiai sprogo, o senukas išsigandęs išmetė pirkinių maišelį, jie taip pat garsiai ir smagiai juokėsi.
Žinojau, kad to kaimyno nesveika širdis. Laimei, tada jis tiesiog išsigando ir apsiėjo be tragiškų pasekmių. Niekada nepamiršiu, kaip drebėjo senuko rankos, kol padėjau jam rankioti skurdžius pirkinius. Batoną, kruopų maišelį...
Vėliau svarsčiau, kas būtų, jei paaugliams pasipainiotų, pavyzdžiui, nėščia moteris.
Prisimenu ir savo trumpą, bet audringą mokytojavimo praktiką. Plaukai šiaušiasi prisiminus, kas vyksta mokykloje ir kaip paaugliai sumaniai manipuliuoja savo tėvais.
Ne kartą esu girdėjusi melagystes, bet vienas įvykis buvo ypač bjaurus: kada dėl nereikšmingo konflikto (mama neišleido dukros į daug vyresnių draugų išgertuves), mano auklėtinė paskundė mamą socialinei darbuotojai, neva prieš ją šeimoje buvo smurtaujama.
Vargšė, dviejuose darbuose nuo ryto iki vakaro arianti mama, viena išlaikanti dvi paaugles dukras, balsu raudojo sužinojusi, kuo buvo apkaltinta nuosavos dukros.
Žiūrėjau į ją – susmukusią, nuo sunkaus darbo ir gyvenimo per anksti susenusią, ir man plyšo širdis. O jos dukrelė net neatsiprašė. Tik vaipėsi žiūrėdama į mamos ašaras.
Džiaugiuosi, kad išauginau savo vaikus ir man nereikės susidurti su naujosiomis vaikų teisėmis ir jų gynėjais. Džiaugiuosi, kad man pavyko užauginti vaikus ir nepatekti į prasidėsiančią raganų medžioklę. O ji tikrai prasidės.
Galit nekurti laužo ir nesiruošti į kryžiaus žygį – nesu rankos pakėlusi prieš savo berniukus, bet mūsų namuose visada buvo nubrėžtos aiškios ribos, kas galima ir ko nedera daryti. Nepopinau jų ir nešokinėjau kaip apie didžiausias brangenybes.
Esu realistė, todėl puikiai žinau – vaikai nėra nekalti angelėliai. Neleidau jiems spardytis, lipti sienomis, daužyti manęs per veidą ar kitaip žeminti ir įžeidinėti.
Neleidau tyčiotis iš kitų žmonių ir kitų vaikų. Niekada nepalaikiau jų, kai jie kalbėdavo, kokie blogi yra mokytojai. Gal todėl, kad žinojo – nuo bausmės neišsisuks, mano sūnūs jautė ribas.
Dabar laukiu nesulaukiu, kada bus priimtas vaikų pareigų įstatymas. Nes jei tokio dar neprireikė, tai tikrai prireiks ateityje.
O dabar jau galit kurti laužą, save laikantys teisuoliais – jei būčiau pamačiusi ar sužinojusi, kad nors vienas iš mano sūnų skriaudė benamį gyvūną, tyčiojosi iš kitų vaikų, skriaudė silpnesnius ar smagumo vardan metė petardą senukui po kojomis, tikrai būčiau nepagailėjusi „beržinės košės“. Ir taip, man būtų pakilusi ranka.
