Ypač kruopščiai jas nusiplovė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kurios specialistai užsuka įvertinti padėties į globą teikiančias įstaigas, tačiau atotrūkis tarp tikrovės, kurioje gyvename, ir popierinių vizijų yra didžiulis.
Dirbu socialinės darbuotojos padėjėja Vilijampolės socialinės globos namuose, todėl, manau, turiu teisę ir pareigą pasidalinti su visuomene patirtimi ir mintimis, kurių kyla naujo mūsų įstaigą krečiančio skandalo fone.
Tačiau tikrasis skandalas yra ne tai, ką rodo televizija, bet tai, ko ji neparodo. Tikrasis skandalas yra skurdas, kuriame mūsų įstaiga yra įkalinta metų metus.
Kai darbuotojai skundžiasi dėl nežmoniško darbo krūvio, pervargimo, nesaugios darbo aplinkos, visada gaunamas vienas atsakymas – ministerija neskiria daugiau etatų. Apie tai, kad atlygis už tokį sunkų darbą yra minimalus, gėda net kalbėti.
Ar ministerijos funkcija yra tik reikalauti ir prireikus surasti kaltus? Ar buvo atliktas nuodugnus tyrimas, koks darbo krūvis tenka vienam darbuotojui ir ar galima tikėtis kokybiškos globotinių priežiūros?
Darbe patiria didelį stresą
Ypač sunki yra socialinių darbuotojų padėjėjų padėtis. Viena darbuotoja prižiūri nuo 6 iki 10 asmenų grupę. Darbas trunka 12 val. arba visą parą.
Ant mūsų pečių – visa buitis: patalpų tvarkymas, rūbų ir asmens higienos priežiūra, pagalba maitinant. Įsivaizduokite tokią daugiavaikę mamą, kuri turi pulką vaikų su proto ar psichikos negalia, t.y. visi turi specifinių poreikių ir juos reikia sugebėti laiku patenkinti.
Būna dienų, kai stresinės situacijos tiesiog keičia viena kitą, kai vienu metu tenka suvaldyti globotinio agresijos priepuolį, suspėti nuvalyti ant sienų ištaškytą sauskelnių turinį ar pulti prie dūžtančių stiklų, kad jie kurio nors nesužeistų.
Darbuotojų psichika dėl šio nuolatinio streso patiria per didelį krūvį. Kartais net neįmanoma sudrausti smurtaujančio globotinio dėl nelygių jėgų. Smurto protrūkio metu būtina apsaugoti paties smurtautojo ir aplinkinių sveikatą bei gyvybę, o juk asmuo būna afekto būsenos ir įnirtingai priešinasi.
Kaip ir kitos mano kolegės, esu patyrusi tokių situacijų, po kurių tenka gydytis kraujosruvas, apdraskytas ir apkandžiotas rankas, o kartais – vartoti vaistus nuo streso padarinių sveikatai.
Agresijos priepuolis neretai prasideda staiga. Yra tekę smurtautoją tramdyti visiškai vienai. Įvyko tikros grumtynės. Deja, darbuotojo sveikata ir gyvybe visiškai nesirūpinama. Dar likčiau kalta, jei globotinis patirtų traumą. Po tokios darbo dienos jaučiuosi visiškai sugniuždyta ir prislėgta didžiulės neteisybės.
Blogis yra gėrio trūkumas
Suprantama, kad visuomenė neįsivaizduoja, ką mums tenka patirti. Skaudu, kad faktai ištraukiami iš konteksto, esame kaltinami nesusidorojantys su savo užduotimi ir tuščiai leidžiantys valstybės pinigus.
Žmogiškųjų galimybių ribos mūsų darbe yra tiesiog paneigiamos, tad reikalauti, kad darbuotojas tokiomis sąlygomis išliktų kantrus, ramus, atidus, gebantis įžvelgti ir nuspėti kiekvieną nepalankią situaciją ir apsaugoti nuo jos globotinį, yra naivu ir neteisinga. Mūsų tiesiog per mažai.
Juk neskiriama chirurgui operuoti iš karto dviejų ligonių ar vairuotojui vienu metu vairuoti dviejų automobilių. Jeigu mūsų sunkaus ir sudėtingo darbo našta nebus pasidalinta, šioje įstaigoje ir toliau išliks tiek darbuotojus, tiek globotinius nužmoginančios sąlygos.
Žinoma, yra patogu prisidengti vykstančia globos institucijų pertvarka, bet ji vyksta lėtai, o gelbėti esamą padėtį reikia dabar.
Visiems, kuriuos jaudina ši tema, siūlau pažiūrėti dokumentinį filmą „Forpost“. Tai pasakojimas apie vienuolyną, kuriame globojami neįgalūs žmonės.
Ten vienai vienuolei tenka keturių asmenų globa, todėl įmanoma ne tik palaikyti tvarką ir ramybę, bet ir parodyti meilę, kuria apgaubiamas kiekvienas globotinis.
Labai viltingai žvelgiu į mūsų naująjį ministrą, kurio ankstesnės pareigos vertos pagarbos. O gal pasvajokime kartu, gerbiamas ministre?
Galbūt paieškojęs atrasite resursų padidinti etatų skaičių? Tuomet ne tik mes galėsime teikti kokybišką priežiūrą, bet ir taps įmanoma kurti artimą bendrystę su kiekvienu globotiniu ir dovanoti žmogišką šilumą, kurios čia reikia labiau negu duonos.
Blogis yra gėrio trūkumas. Šis gėrio trūkumas pastaruoju metu įgyja labai skaudžias formas. Radikalus liberalizmas stumia visuomenę į vis didesnę moralinę degradaciją, kuri neaplenkia ir labiausiai pažeidžiamų visuomenės narių. Jie nėra pajėgūs patys pasirinkti ir prisiimti atsakomybę, tačiau priklausomi nuo kitų sprendimų.
Masturbacija – kaip panacėja
Šiame kontekste prabylama apie tai, kad agresyvumas mūsų įstaigoje egzistuoja, nes trūksta asmeninės erdvės lytiniam potraukiui patenkinti.
Paradoksali situacija – jaunuolis nesugebėjo rasti erdvės savęs patenkinti, bet erdvės pasitenkinti galimai prievartaujant kitus atsirado pakankamai...
Lietuvoje yra patvirtinta lytiškumo ugdymo programa, kurios rekomendacijų, manau, derėtų laikytis ir mūsų įstaigos darbuotojams, siekiant teisingai suformuoti globotinių lytinę raišką.
Tačiau čia vis labiau įsigali masturbacijos kultas, kuris laikomas kone panacėja nuo visų ligų. Psichiatrės rekomendacija globotinio agresyvumui pašalinti – būtina išmokyti masturbuotis.
Kai pasikviečiu gydytoją norėdama atkreipti dėmesį į kurio nors globotinio sveikatos negalavimus, neretai pirmas užduodamas klausimas būna: „O ar jis moka pasitenkinti?“
Akivaizdžiai norima eiti lengviausiu keliu – siekiant sudėtingas žmogaus psichinės ir fizinės sveikatos problemas suversti vien nepatenkintam lytiniam instinktui.
Galbūt tada mums nebereikia nei sveikatos įstaigų, nei kultūros, nei sporto, bet vien tik specifinių erdvių, kuriose visi „pasitenkintų“ ir gyventų sveiki, laimingi ir ramūs? Ar visuomenei priimtinas toks požiūris į proto negalią turinčius žmones?
Negalime sutikti, kad prisidengiant neįgaliųjų teisėmis būtų trypiamas jų žmogiškasis orumas, pamirštant, kad žmogus pirmiausia yra dvasios ir kūno vienovė. Negalime į tokį asmenį žvelgti kaip į žmogišką pavidalą turintį gyvulį, įkalinant jį vien instinktų lygmenyje.
Vietoj tikro, įtraukiančio, pastangų reikalaujančio užimtumo, kiekvieno gebėjimus atitinkančios, aktyvios fizinės veiklos pasirenkamas pats primityviausias, apgailėtinas būdas – siūlymas panaudoti savo seksualumą.
Taip šie asmenys stumiami į dar didesnį vienišumą ir apleistumą ir formuojama jų priklausomybė nuo lytinio pasitenkinimo.
Masturbacija yra žmogų nuskurdinanti, jo orumą žeminanti patirtis, dar labiau užsklendžianti jį savyje – sunkinanti ryšio su kitais kūrimą. Nevaldomas lytinis instinktas yra didelė jėga, kuri, kaip matyti, gali kelti pavojų ir kitų asmenų saugumui.
Niekas neteigia, kad lytiškumą reikia neigti ar jį ignoruoti. Tačiau formuoti lytinę raišką įmanoma kur kas išmintingiau ir efektyviau, susikaupusią įtampą iškraunant etiškais, kūrybiškais būdais.
Pavyzdžiui, galima nuolatinei fizinei veiklai visiškai išnaudoti erdvios sporto salės teikiamus privalumus. Tačiau šiam tikslui pasiekti trūksta atsidavusių specialistų, kurie sugebėtų dirbti taip, kad globotinių gyvenime atsirastų vietos tikram aktyvios veiklos teikiamam džiaugsmui, nuraminančiam ir kūną, ir sielą.
Šiuo straipsniu nenoriu padaryti dar daugiau sumaišties esamoje situacijoje. Noriu sutelkti ir pakviesti į diskusiją psichiatrus, lytinės etikos specialistus, ministerijos atstovus ir bendruomenes, globojančias neįgaliuosius.
Prisiimkime atsakomybę visi kartu, nes tikroji pertvarka yra mūsų žvilgsnio ir mąstymo pakeitimas. Kad socialinės globos namai sveiktų ir lygiuotųsi į tokias bendruomenes kaip Jeano Vanier įkurtoji „Arka“.
* * *
Minėtų socialinės globos namų direktorė situaciją viešai komentuoti atsisakė.
Psichologė-psichoterapeutė Inesa Kraujutienė, vertindama autorės išdėstytas pastabas dėl vaikų agresijos ir lytinio švietimo problemų socialinės globos namuose, pabrėžė, kad valdyti savo instinktus ir seksualumą reikia mokėti.
„Kaip vaikai mokomi tai daryti – kitas klausimas. Vaikai į globos namus patenka iš šeimų, kur daug agresijos, jų niekas neliesdavo fiziškai, neapkabindavo, neramindavo.
Todėl, vertinant biologiškai, masturbacija mažina nerimą, ramina. Vaikai, turintys protinę, fizinę negalią, raidos sutrikimų, bus labiau linkę į instinktualizaciją ir seksualizaciją. Kuo žemesnis žmogaus intelektas, tuo jis mažiau realizuoja save kitose srityse – jam nieko kito nelieka, kaip save raminti.
Tačiau agresijai valdyti masturbacija gali padėti tik vienu atveju – jei ta agresija kyla būtent dėl lytinio instinkto netenkinimo.
Agresijos nesumažins ir aktyvi fizinė veikla. Tai nieko bendra neturi su žmogaus emocijomis. Jei žmogus pasiskųstų, kad jis patiria nerimą, baimę, pyktį, jaučiasi vienišas ir sulauktų pasiūlymo pažaisti krepšinį, manote, tai padėtų išspręsti jo problemas?
Taip galima tik nukreipti dėmesį nuo emocijų ar problemų. Tačiau tik labai trumpam laikui.
Vaikų emocinių problemų, kurių, patikėkite, jie turi labai daug, žaidimai lauke tikrai neišspręs.
Akivaizdu, kad patys suaugę žmonės tuose globos namuose vargsta. Man kyla mintis, kad tuose namuose yra problemų ne tik su vaikais, bet ir su personalu. Gali būti, kad yra daug agresijos ir tarp suaugusiųjų.
Žvelgiant į situaciją iš dar toliau, susiduriame su švietimo sistemos problema. Lietuvoje nėra žmonių, kurie specializuotųsi ir būtų paruošti dirbti su tokiais vaikais“, – komentavo psichologė-psichoterapeutė I.Kraujutienė.
