Su puokšte gėlių vakarop į palatą mano vyras įžengė vienas, be dukros. Keistai muistėsi, neturėjo kur dėti rankų, lyg būtume pažįstami ne dešimt metų, o tik porą dienų.
Tokio elgesio priežastis paaiškėjo netrukus. Jis pareiškė, kad nori skirtis, nes nuo šiol mums – ne pakeliui. Nuo jo žodžių man akyse susitvenkė ašaros, gerklėje įstrigo neišsakytų žodžių gumulas – ko jau ko, o šitokio akibrokšto atsibudusi po narkozės tai nesitikėjau.
Nieko jam neatsakiau, tik galva kryptelėjau link durų. Jis mane suprato ir be žodžių uždarė duris. Keista, bet nei verkiau, nei pikta buvo – tik kažkokia sunkiai nusakoma ramybė užliejo mane...
Turbūt niekad nepažinojau šio žmogaus, kuris sprendimą skirtis priėmė žmonai gulint ligos patale ir kaip niekur nieko apie tai pranešė praėjus kelioms valandoms po narkozės.
Tą vakarą užmigau prieš tai paprašiusi seselės suleisti nuskausminamųjų, nes pradėjo mausti operuotą krūtį, o gal tik greičiau norėjau užmigti, saugodamasi negatyvių minčių.
Rytas už vakarą protingesnis
Rytas pasitaikė kaip niekad gražus – švietė saulė, pro atdarą langą girdėjosi paukščių balsai. Ant staliuko stovinčios vyro atneštos gėlės buvo išties gražios, tačiau jas pasiskubinau atiduoti palatos kaimynei – vidutinio amžiaus moteriai, kuri buvo po panašios operacijos kaip ir aš.
Mane kamavo klausimas – ką gyvenime dariau ne taip, kad vyras mane paliko tokios būklės – bejėgę, iš dalies negalinčią savimi pasirūpinti, belaukiančią gydytojų verdikto dėl chemoterapijos ir besibaiminančią, kaip reikės ją ištverti.
Galų gale ar aš nusipelniau būti palikta be savo brangaus žmogaus palaikymo ir laikymo už rankos? Matyt, nusipelniau, jei taip nutiko...
Supratinga palatos kaimynė tarsi skaitė galvoje besipinančias mano mintis ir vis ramino: „Viskas bus gerai...“.
Ta jos nenusakoma ramybė kažkokiu būdu persidavė ir man, o dienos pabaigoje jaučiausi beveik pakylėta ir laukiau susitikimo su savo mažyle, kurią laikinai prižiūrėjo draugė.
Kodėl ne vyras? Pati dabar nežinau, kaip atsakyti į šį klausimą. Gal dėl to, kad jam pačiam visada reikėjo priežiūros, gal todėl, kad jis niekada ir nebandė rūpintis kitais, tik savimi...
Gėlės iš nepažįstamo žmogaus
Vos pravėrusi palatos duris dukrelė puolė man į glėbį, o paskui ją į palatą įžengė mano draugė ir vyriškis, nešinas puokšte gėlių.
Akimirką pagalvojau, kad tai mano draugės pažįstamas, tačiau jis nuskubėjo prie palatos kaimynės ir pakštelėjo jai į skruostą. Pasirodo – užsienyje gyvenantis sūnus.
Gėlės buvo tokios gražios ir taip subtiliai sukomponuotos, kad negalėjau atitraukti nuo jų akių. Jaučiausi tarsi užhipnotizuota tulpių margumo, narcizų geltonumo ir hiazintų kvapo, kuris netruko pasklisti palatoje.
Mano žvilgsnį pagavo palatos kaimynė ir sūnui ranka parodė tuščią vazą ant mano stalelio pridurdama, kad nuo per arti stovinčių hiacintų kvapo jai svaigs galva.
Kai vyriškis nešė gėlės link manęs, mūsų žvilgsniai susitiko, o krūtinę užliejo šiluma, tokia, kokią visada jaučiau savo brangiausiam žmogui, o gal dar karštesnė. Jaučiau, kaip skruostai nuraudo ir neatlaikiusi jo žvilgsnio, nudelbiau akis žemyn...
Draugė taip pat pastebėjo šį žvilgsnį, tik mano penkiametė nesustodama tarškėjo apie nuotykius darželyje ir jai visai nerūpėjo, kodėl svetimo žmogaus gėlės atsidūrė mano vazoje.
Į gyvenimą kabinausi ne viena
Praėjo dar kelios dienos ir aš sužinojau, kad vis dėl to reikės chemoterapijos ir man, ir mano palatos kaimynei.
Nuspręsta ją atlikti abiem tomis pačiomis dienomis, kad drauge įveikti pochemoterapinę būseną būtų lengviau.
Tuo metu draugės paprašiau dukros nevežti į ligoninę, vyras taip pat nerodė akių, tačiau žinojau, kad teismui įteikė skyrybų prašymą.
Kai po pirmosios procedūros atsidūriau palatoje, atrodė, kad gyventi niekad nebebus malonu – žemė slydo iš po kojų, apatija, bejėgiškumas ir beprotiškas pykinimas užgožė visą mano įsivaizduojamą stiprybę ir ryžtą.
Galvojau, kad šito dar sykį neištversiu ir mintyse sakiau, kad geriau jau...
Tačiau kasdien palatoje pasirodydavo Jis – aukštas, žavus, protingas, atrodė, kad vienoje asmenybėje sudėta net kelių geriausios savybės.
Jis įkvėpdavo mums jėgų, kai atrodydavo, kad jų jau nebėra, priversdavo nuryti kelis šaukštus maisto, kai net į tą pusę žiūrėti negalėjome, nešiojo privemtus dubenis ir laidė juokelius.
Toks vyras galėjo turėti bet kurią moterį, tačiau pasirinko rūpintis sergančia mama ir kažkokia nepažįstamąja.
Likimas atėmė žmoną
Kai mums kiek pagerėjo, išsiuntėme Tomą, toks buvo jo vardas, pailsėti. Tada jo mama ir papasakojo romano vertą istoriją apie savo vienintelį sūnų ir jau mirusią marčią, kuriai besilaukiančiai kūdikio medikai laiku nenustatė trūkusios apendicito ir ji mirė.
Liko tik mergaitė, panašaus amžiaus kaip maniškė, kurią dabar prižiūri auklė, nes Tomas iki šiol dukros nepatikėjo jokiai kitai moteriai.
Dėl dukros jis aukojo visą savo laisvalaikį, stengėsi, kad užsienyje jai būtų saugu ir patogu, tačiau mergaitė ilgėjosi moteriškų rankų, mamos dėmesio ir šilumos ir Tomas jautėsi nepakankamai jai to dėmesio duodantis.
Bendravimas iki šiol nenutrūko
Išeidama iš ligoninės turėjau ne tik palatos kaimynės, bet ir jos sūnaus telefono numerį. Nors jis jau buvo užsienyje, tačiau mūsų tai nesustabdė. Iš pradžių pirmyn ir atgal skriejo elektroniniai laiškai ir žinutės apie sveikatą, vėliau ilgi pasisėdėjimai „skype“, į kuriuos įsitraukė ir mūsų dukros.
Ne tik mes, bet ir mergaitės tapo geromis draugėmis.
Nors su vyru jau išsiskyriau, jis prašosi sugrįžti atgal, tačiau aš su juo gyventi nebenoriu. Sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis šalia manęs buvo visiškai svetimas, tačiau svetimo skausmui neabejingas žmogus, kuriam iš karto pajutau simpatiją.
Kuo visa tai baigsis, kol kas nežinau, tačiau po mėnesio kartu su dukra išvykstu paviešėti pas Tomą. Stebuklų nelaukiu, tačiau žinau, kad jie įvyksta būtent tada, kai nelauki ir nesitiki...
Turinys pirmą kartą publikuotas 2017 metų vasario 20 dieną.
