Anūkas manęs anądien paklausė: „Dieduk, kaip tu manai, ar aš normalus?“
Jis manęs paklausė ne šiaip sau. Anūkas sakė, kad kai išgirsta apie žmonių nelaimes, žūtis, nukankinimus ar nelaimingus atsitikimus, jis, aišku, gaili nukentėjusiųjų, bet tai jo nesukrečia taip, kaip gyvūnų kankinimai.
Kai jis išgirdo apie nužudytą vaiką, jis tik pasakė trumpai: „Man ir to žudiko gaila. Dabar to jauno bičo gyvenimas – kalėjimas, atmatų duobė“.
Bet kai anūkas sužinojo apie užkapotą šunį, netgi apsiverkė. O juk jau vyras kaip ąžuolas. Nebe vaikas. Pats dirba ir man daug padeda.
Aš net nežinojau, ką suaugusiam anūkui atsakyti. Pasakiau taip: „Aš pagalvosiu ir tau po poros valandų atsakysiu'“.
Ilgai galvojau ir po kurio laiko atsakiau taip: „Vaike, tu esi normalus. Tu dar priklausai jaunų žmonių pasauliui, kurie turi būti patys globojami ir ginami, todėl tau ir norisi ginti už save silpnesnius. Šiuo atveju – gyvūnus.
Todėl tau jų labiau gaila nei žmonių, todėl gyvūnų nelaimės tave labiau sujaudina. Nes suaugusių žmonių pasaulyje tu dar esi silpnas, pats globos dar prašantis“.
Anūkas suprato ir, regis, labai apsidžiaugė, nes jau buvo įsikalbėjęs, kad bene jis nenormalus bus.
Aš pats irgi labai susimąsčiau dėl tokio anūko klausimo. Manau, kad teisingai jam atsakiau. O kaip jūs manote?
